Robertas Antinis – skulptorius, grupės „Post Ars“ narys, akcijų, performansų ir meninių knygų kūrėjas – teigia: „Jau nuo jaunystės laikų buvo įdomu dirbti su forma ir plokštuma (t. y. ką galima padaryti su plokštuma, kaip įeiti į plokštumą, pačioje formoje atrasti plokštumas, koks yra atstumas tarp šių dalykų ir pan.). Vėliau šios dvi sferos susilietė su judesiu, žodžiu, įvairiais menais ir tai tęsiasi per visą kūrybinį gyvenimą.“ Kelialypiai dalykai jungėsi jau pirmoje menininko parodoje (1970, Kaunas): šalia skulptūrų buvo eksponuojami ir grafikos darbai. Kažin ar visus ankstyvuosius kūrinius šiandien autorius surastų, bet tos pirmosios užgimusios idėjos išlikusios iki šių dienų.

Skulptorius nuo antro kurso (1966) dalyvaudavo viešuose konkursuose tiek Latvijoje (kur studijavo), tiek Lietuvoje. Dar anksčiau pradėjo praktikuotis autoritetų ir klasikų dirbtuvėse: Rygoje pas profesorių skulptorių Tālivaldį Gaumigą (1930–2016), Kaune pas savo tėvą Robertą Antinį (1898–1981). Pradžioje tai buvo labai teigiamas dalykas, bet vėliau sąlygos sudėtingėjo, reikėjo pasirinkti, ar visą dėmesį skirti tik savo kūrybai, ar vis dar padėti tėvui, kurio dirbtuvė buvo šalia („molį ėmėme iš tos pačios statinės“). Pirmosiose parodose (kartu su tėvu 1974 m. Kaune ir 1977 m. Rygoje) jau buvo prasidėjęs „atsiplėšimo“ nuo autoritetų laikotarpis, imta ieškoti naujų kelių. XX a. 8 dešimtmetyje šalia parodų, mažosios plastikos kūrybos buvo sukurta nemažai viešųjų erdvių skulptūrų, pvz.: Perkūnas (1970), Šventė (1974, abi Kaune), Žiedas (1974, Dotnuvoje) ir kt. 1973–1975 dirbdamas keturmetėje Kauno vaikų dailės mokykloje (dabar A. Martinaičio dailės mokykla), skulptorius pažino, jo paties žodžiais, „miesto kultūrinį žvaigždyną“: tuo metu ten dėsčiusius tapytojus Laimą Drazdauskaitę, Antaną Martinaitį, Povilą Ričardą Vaitiekūną, grafiką Edmundą Saladžių ir kt.

Ypatingas kūrybinis lūžis įvyko apie 1980 m.: „Pergalvojau, kas yra pradžių pradžia, taigi skulptorius ir medžiaga. Paėmiau molio gabalą į ranką ir suspaudžiau, tada apžiūrėjau rankos paliktus įspaudus. Supratau, kad aklas žmogus ir aš niekuo nesiskiriame. Pirma padarau, po to pasižiūriu, taip ir neregys – paliečia ir tik tada palietęs „pamato“, ką užčiuopė. Pradėjau mąstyti apie neregius, pagal tai formulavau meno supratimą.“ Skulptorius šias naujoves pirmiausia išbandė XX a. 8–9 dešimtmečiais Rygoje vykusiose skulptūros kvadrienalėse, 1980 m. jo apmąstymus vainikavo laimėtas diplomas už kūrinį Neregys, kurio pradmuo buvo „įspaudas“.

XX a. 9 dešimtmetyje šalia šios temos atsirado nauja – epitafijos skulptoriui. Kas lieka mirus menininkui, skulptoriui, objekto ir formos kūrėjui? Tas klausimas iškilo Antiniui 1981 m. mirus tėvui: „Ilgai, kone dešimtmetį, manęs nepaliko jungties tarp mirusio skulptoriaus ir likusių „gyvų“ objektų, tarp manęs, likusio gyvojo, ir prisiminimų apie mirusįjį ieškojimai.“ Kartais „epitafijos“ ir „neregystės“ turiniai susijungdavo, bet neregio / aklojo tema išliko visą gyvenimą, ji buvo tokia fundamentali, kad vėliau iš skulptūros srities plėtėsi ir modifikavosi į interaktyvius projektus, pvz.: stacionarus muziejus Įgulos bažnyčios rūsiuose Muziejus neregiui (kartu su archit. Linu Tuleikiu, 2005), parodos Akys, Kelias (abi 2007) ir kt.

Atgimimo metus ir vėlesnį grupės „Post Ars“ etapą Antinis prilygina didžiuliam proveržiui. Visa, kas iki tol neišeidavo iš dirbtuvių ar virtuvių sąlyginių autonomijų, iškilo į viešumą: mintys, temos, objektai, beprotiškiausi dalykai. Skulptorius, kaip niekas kitas gerai bendraujantis su bet kurios kartos žmonėmis, įvairiausių meno sričių atstovais ir net su nutolusia nuo meno visuomenės dalimi, tuomet išbandė dar vieną naują būdą – komandinį kūrybinį darbą. Teko kooperuotis, savus skirtumus tinkamai išnaudoti konceptualaus meno tikslams: „Būti grupėje nėra paprasta, išmokau tolerancijos, patylėti, įsiklausyti į kitą mintį, išsiversti sau tas mintis, atlaikyti save tokį, koks esi, ir juos, kitokius, ir kartu išlaikyti puikius santykius.“

Nuo XX a. 10 dešimtmečio skulptoriaus kūryboje išryškėjo žaidybos momentai, atsipalaidavimas, nerealizuojamų idėjų akcentavimas, nenutrūko ir klasikos suvokimas, senosios akademijos prisiminimas, sakralumas, neapčiuopiamas ir intriguojantis konceptualizmo teorijoje iš dalies atrandamas matmuo. Tokie kūriniai, sujungę skirtingus dėmenis, tapo išskirtiniai viešųjų vietų architektonikoje: Riboženklis Kauno ąžuolyne (1997); Romo Kalantos aukos vietos įamžinimo paminklas Aukos laukas (kartu su archit. Sauliumi Juškiu, Kaunas); Vienas projekte „Skulptūrų zona“ (archit. Tuleikis; abu 2002); Puskalnis (archit. Tuleikis, Vilnius, 2009); instaliacija Atodangos (archit. Algimantas Kančas, Kauno muzikinis teatras, 2012).

XXI a. skulptorius pradėjo leisti autorines knygas: Ir (2000), Į (2010), Stalas (2015), baigia ketvirtąją Apie neparašytą knygą (numatoma išleisti 2017). Nacionalinės premijos laureatas (2002), kelis dešimtmečius VDA dėstantis docentas, šiemet jubiliejų šventęs garsus skulptorius yra sukaupęs puikiausius gyvenimo ir kūrybos pavyzdžių archyvus, kuriais užpildytų solidaus albumo puslapius. Tačiau menininkas leidžia knygas, kuriose „formos pereina į žodžius“, sudarinėja žaidybinius sąrašus, pagal kuriuos atskleidžia savas nuotaikas ir temas, montuoja, karpo, sijoja žodžius, kol jie įgauna autonomiją: „Esu dabar išsivadavęs ir žodžiams leidžiu būti patiems, kartais žodis išslysta, pasako „taip“ arba „ne“, pakeičia laiką ir erdvę, jis elgiasi absoliučiai visaip.“ Naujausios knygos pabaigoje autorius norėtų atsisakyti žodžių, juos sunaikinti taip, kaip kitados norėjo sunaikinti dirbtuvėje didžiulį kiekį modelių, eskizų, nebeleidžiančių įkvėpti. Nuolatinis menininko siekis suabstraktinti ir apvalyti objektą – tai ne bėgimas nuo problemų ar atotrūkis nuo socialinių realijų. Šis dekoracijų, nereikšmingos smulkmės atsisakymas yra nenuilstamas objekto šerdies smailinimas, kad ji kuo giliau smigtų į suvokėjo erdvę ir neleistų jam ramiai mindžikuoti toje pačioje vietoje.

Pastaba: cituojamos Roberto Antinio mintys paimtos iš pokalbio, vykusio 2016 m. rugsėjo 2 d. Kaune.

Kristina Budrytė