Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė – dailininkė grafikė, pastarojo laikotarpio kūryboje eksperimentuojanti su įvairiausių formų ir medžiagų autorinėmis dailininko knygomis bei tekstilės kūriniais.

Studijuodama LTSR valstybiniame dailės institute Vaigeltaitė mokėsi giliaspaudės meistro Leono Lagausko (1928–2010) kurse, jis tapo ir Robertos diplominio darbo vadovu. Tačiau baigiamąjį darbą Lietuvos kultūros veikėjai (1988) būsima dailininkė pasirinko atlikti linoraižinio technika. Jau tuomet Robertai, kaip ir daugeliui kurso draugų, imponavo iškilioji medžio ir linoraižinio spauda. Galbūt tai lėmė griežtas kurso vadovas, kuris ilgam atgrasė nuo metalo raižinių, o gal istoriškai susiklosčiusios aplinkybės ir intuityvus poreikis gręžtis į lietuvių identitetą menančius vaizdinius.

9 dešimtmečio pabaigoje dalis lietuvių grafikų grįžo prie iškiliaspaudei būdingos liaudiškosios raiškos, religinių ir etnografinių motyvų. Tai buvo pastebima tiek vidurinės, tiek jaunosios kartos, taip pat ir Vaigeltaitės, kūryboje. Kurti pasitelkus liaudies motyvus skatino ne tik laisvos šalies ilgesys, identiteto paieškos, bet ir aplinkinių dėmesys bei natūralus poreikis praprususiam pirkėjui įsigyti lietuvybe dvelkiantį meno kūrinį. Daugelis jų iškeliavo ir į užjūrio šalis.

Dar studijuodama, greta privalomų užduočių, Vaigeltaitė nuolatos kūrė sau – medžio ir linoraižinius, įkvėptus margaspalvės lietuvių liaudies tautosakos ir etnografijos. 9 dešimtmečio pabaigoje–10 dešimtmečio pradžioje išraižyti spalvoti medžio raižiniai išsiskiria gausia ornamentika, organišku gyvastingumu, ekspresionistinės ir primityvistinės raiškos derme (Pavasaris I, 1989; Trys pavasario dienos I, II, III, 1991 ir kt.). Šie kūriniai primena nenutrūkstamą semantinį pasakojimą, vizualinį epą, aprėpiantį plačias lietuvių tradicijų ir paveldo sferas. Kūriniuose plėtojama senovinių švenčių ir papročių tema susipina su religiniais ritualais. Nuosekliai tarsi apeiginio rato principu dėliojami epizodai, kuriuose atpažįstami antropomorfiniai ir zoomorfiniai simboliai (žaltys, lelija, mėnulis, gyvybės medis ir kt.). Per tradicinio paveldo ir etnografinius elementus perteikiami ir tautos tapatybės ženklai. Daugiafigūrius, ženkliškus kūrinius autorė audžia nelyginant kilimus, į kuriuos įpina jai artimus universalius simbolius ir motyvus.

Vėlesniais metais (1993–1995) sunkiai šaukštu atspaudžiamus medžio raižinių atspaudus keitė bandymai kurti spalvotus, vis nuraižomos linoleumo klišės estampus. Spalvoti linoleumai, kaip ir spalvinti medžio raižiniai, pasižymi subtilumu, dėmesiu detalėms, ornamentui, linijiniam pasakojimui, kuris pindamasis plokštumoje virsta vilnijančiomis sutartinėmis (Vakarinė malda, 1993; Prie miesto vartų, 1994 ir kt.).

1991 m. pakviesta bendraminčių kolegų Vaigeltaitė pirmą kartą dalyvavo Lietuvoje rengiamoje autorinės knygos parodoje „Būdai gerti vandenį iš krano“ (kurat. Kęstutis Grigaliūnas, Linas Jablonskis, galerija „Arka“). Visiškai naujas žanras tapo plačia dirva domėtis lig tol taip mistiškai skambėjusia ir nepažinta sritimi – knygos objektu. Anuomet pirmose parodose pasirodžiusių menininkų darbai buvo santūriai eksperimentiniai, dažniausiai išlaikantys klasikinės knygos formatą, tačiau ilgainiui jie drąsėjo. Vaigeltaitės susižavėjimas savita raiška ir saviraiškos forma kuriant knygos objektus neatslūgo ligi šiol. Per kelis dešimtmečius autorė dalyvavo gausybėje dailininko knygos parodų, simpoziumų ir meistriškumo seminarų Lietuvoje ir svetur.

Kurti knygos objektus dailininkę inspiruoja itin skirtingos, kartais visai atsitiktinai pamatytos medžiagos – popierius, metalas, stiklas, audiniai etc. Dažniausiai kūrybiniame procese naudojami antrą gyvenimą gyvenantys daiktai – senos suplėšytos knygos, spintose užsigulėję audiniai, smulkintuvu perdirbti dokumentai ir kiti nebereikalingi daiktai. Pati dailininkė sąmoningai nedeklaruoja populiarių teorijų ekologijos tema, nebando savęs įsprausti ir į kokio kito kolektyvinio judėjimo rėmus, tiesiog intuityviai pasirenkamus objektus iš aplinkos redukuoja paversdama knygos objektais.

Konstruodama objektus, Vaigeltaitė nepamiršta pirminės knygos priedermės – skleisti spausdintą raštą. Dailininkę domina tipografija ir įvairios jos naudojimo formos. Teksto apraiškos jos kūryboje nebūtinai perteikia tiesioginę ir konkrečią žinią, dažnu atveju tai anagramos, pavieniai žaidimai dekoratyviomis tipografinėmis figūromis ar įvairūs atsitiktiniai užrašai.

Spausdinto rašto segmentų, tekstų galime aptikti ne tik knygų ar estampų plokštumoje, bet ir dailininkės sukurtuose tekstilės kūriniuose, kuriuos ji pradėjo kurti po 2000 m. Vaigeltaitės kūrybinėje biografijoje medžiagiškumo, kaip priemonės, formos ir turinio, leitmotyvas yra gajus ir nuolatos pasikartojantis, skiriasi tik jo išraiškos formos. Antai koliažai gali gimti iš atsitiktinai rastų mokyklinių lininių servetėlių, kurias anksčiau per darbų pamokas mergaitės stropiai peltakiuodavo, objektai kuriami iš senų pagalvių užvalkalų – juos dailininkė dekonstruoja ir dekoruoja, o dažnam šeimos istoriją menančio lovos užtiesalo, vadinamojo divono, paviršius išraižomas ir spaudžiamas ant estampinio popieriaus. Tiek ankstyvoje, tiek vėlesnio laikotarpio kūryboje Vaigeltaitė lieka ištikima savo kilmei, šaknims ir jas atspindinčioms temoms, metaforoms bei ženklams.

Kristina Kleponytė-Šemeškienė