„Ei, van Reinai. [...] jau seniai nieko nei pieštum, nei kokį ofortą panuodytum. Gal ir gerai, kad laiku užsilenkei, prieš tris amžius tiek pripaišei pritapei – dėt nėra kur. Piteryje kabai, Paryžiuj – kabai, Londone – prašom, už Atlanto kiek nori. Tik pas mus nėra. Bet dar nevėlu. [...] Tai tiek žinių iš Marijos Žemės. O šiaip visas Tu nupirktas, gerai pakabintas ir sako, kad kiečiausias iki šiol, su kuo ir sveikinam 394-ojo gimtadienio proga.“

Rimvydas Kepežinskas kaligrafinius laiškus rašo Rembrandtui ir kitiems meno pasaulio didiesiems, pavyzdžiui, Konarskio gyventojų sveikinimą Beethovenui. Dailininko kaligrafijos darbų tekstai būna dvejopi – ištraukos iš jo itin pamėgtų Sigito Gedos, Sauliaus Tomo Kondroto, Johanno Wolfgango Goethės, T. S. Elioto, kitų rašytojų kūrybos ir paties rašytiniai divertismentai: proginiai ar be jokios priežasties. Parašyti jie bravūrišku greitraščiu ir pasižymi kone maurišku puošnumu. Ne tiek pranešti ką nors svarbaus, o dėl paties rašymo hedonijos. Tekstas gali būti ir nerišliai nutrūktgalviškas – jaustukų, ištiktukų ar kitokių skambesių kupinas („Ramtadrylia uhačiaga, uhačiag...“, pasirašytas 1999 metų 48-ąjį devintadienį).

Dažnas dailės parodose skuba ir ryžtasi vien vizualiai teksto kontempliacijai, gėrėjimuisi vaizdaraščiais. Paties Rimvydo kiek erlickiška maniera sukurtų tekstų šifravimui žiūrovas dažnai laiko pristinga. O paskaitinėti tekstines impresijas smagu ir verta.

Kauno Juozo Naujalio meno mokykloje Rimvydo mokytasi gerai, todėl rašybos klaidų nedaug, na, o skyrybos ženklai ir didžiosios raidės dėl gražumo. Tekstai, kaip ir visa Kepežinsko kūryba, – spontaniški. Užrašyta, regis, vienu įkvėpiu ir be vidinio redaktoriaus dvejonės. Ūžt ir baigta: tarsi sklandžiai slidi žaibiškos minties šliūžė dienoraštyje ar užrašų knygelėje. Didesnėmis raidėmis išrašytos pagrindinių kaligrafinių tekstų eilutės netgi visai lengvai paskaitomos, o mažesniosios tarsi gero daktaro brūkštelėtos. Jas be stabtelėjimų tik itin sumani vaistininkė galėtų perskaityti.

Rimvydo šnekoje, paties rašytuose tekstuose, piešiniuose, o ypač iliustracijose, plakatuose pastebime, kad dailininkas turi gerai funkcionuojančią blužnį – humoro, juoko prieglobstį. Ačiū Dievui, nors vienas lietuvių kūrėjas nesikankina. Nesigraužiame, neišgyvename ir mes, žiūrovai. Nėra nei pėdsakų dailininko asmens, veiklos rezultatų sureikšminimo. „Brangus mano skaitytojau, gali neieškoti jokios prasmės“, – minkštai šaiposi Kepežinskas. Žiūrinės meno kūrinius koks lankytojas parodoje ir „gal kas nors net skaityt pradės...“ „Kartais pradedu labai rišliai, trūksta kantrybė ir darau nerišliai,“

Toks saldžiai apgaulingas šaipymasis neturėtų galutinai suklaidinti parodų lankytojų, kad Rimvydui šioje ašarų pakalnėje gyvenimas ir kūryba, profesoriaus darbas Vilniaus dailės akademijoje – tik skambus „dzin“. O kaip pavadinsi kai kuriuos gestus, pavyzdžiui, dailininko pasiūtą ir Grafikos katedroje vėliavą kabančią, kitas meilias, vėsioje pragmatizmo epochoje primirštas patriotiškas iniciatyvas.

„Pasidaryk pats“ – turbūt galėtų būti Rimvydo devizas. Jo išradingas nagingumas dekoruojant sodybos interjerus, meistraujant baldus ir įvairiausius buities rakandus ir nebanaliai juos puošiant visokeriopai aprašytas ir išfotografuotas namų interjero žurnaluose. Kepežinskas yra ne tik vizualistas, bet ir užkietėjęs taikomistas. Tai itin atsispindi autorinėje dailininko knygoje Apokalipsė (2000) – siūtoje zigzagais, raikytoje, koliažuotoje ir margintoje.

Kepežinskas galėtų būti priskirtas didžiausiems mūsų šalies animalistams. Jo knygų iliustracijose, plakatuose, atvirukuose dažnai regime šunis (atpažįstamų veislių – taksus, basetus ir tik dailininkui žinomus). Kompozicijose jokios statikos ir nė vienos tiesios linijos. Nuotaika lengva it gazas ar markizetas. Kai dailininkas neranda pagavaus knygos teksto, tuomet ima ir pats jį susikuria. Taip atsitiko anuomet, kai dailininkas knygų iliustracijose norėjo įamžinti basetą Burvę. Garsioji Burvė vonioje nukeliavo net į Bolonijos vaikų knygų mugę ir, anot jos autoriaus, „dailininkas per šunis net į žmones išėjo“. Per šunis pateko ir į europietiškos iliustracijos bienalę Japonijoje.

Kurdamas estampus Kepežinskas atsigriebia. Vengia pokštų, siekia abstrahuoti, ypač didžiojo formato lakštinėje grafikoje. Dailininkas paklūsta procesui, užsiima rūgščių laistymu, varvinimu, daug kartų ėsdina metalo plokštes ir atlieka bandomuosius atspaudus, stebėdamas, kaip keičiasi vaizdas. Metalo plokštė Rimvydui virsta improvizuoto kūrybinio veiksmo arena. Norėdamas atkreipti dėmesį į amalgaminį estampų juodumą, dailininkas vienas pirmųjų lietuvių grafikoje kūrinius ėmė eksponuoti be stiklų.

Net nuodydamas plokštes, itin mėgdamas aklinai juodą šiurkštaus, grūdėto paviršiaus mecotintą ir keletą kartų ėsdinamą akvatintą dailininkas minimalisto kailyje ilgai neiškenčia. Jo estampe Miškas paslaptingai gulintis nendrėse neaiškus žvėris mielas it koks „mymrikas“ – paveikslėlių knygų herojus. Nuotaikinga Tigro jūroje (1998) išnirusi dryžuota arka ar vonia su kojelėmis Fontane IV (1997). Grakštūs net sarkofagai Fontane III (1997), o Naktis dykumoje (1996) jaukiai paslaptinga.

Monochrominio kolorito pabrėžtinai skurdžiomis raiškos priemonėmis atliktuose lakštinės grafikos darbuose švysteli trapus siurrealistinis pokštas ir galvon pasibeldžia Kepežinsko kaligrafinio laiško nuotrupa apie velniškai vasaros pasiilgusį profesorių...

Ramutė Rachlevičiūtė