Rimvidas Jankauskas, pasirinkdamas Kampo slapyvardį geriausiai apibūdino savo situaciją pats. Skausmo ir hedonizmo derinys jo kelyje buvo toks ryškus, kokį aptinkame tik Vienos kultūrinėje tradicijoje, o ne Kaune. Abi būsenos jam buvo kraštutinės ir per greitai išsemtos iki dugno. Kaune neveikiančioje sinagogoje jis buvo gavęs vietą dirbti. Sinagogos vidus buvo beveik tuščias. Į mėlyna spalva dažytas jos sienas buvo atremta daug pradėtų ir užbaigtų drobių, ryškios spalvos liepsnojo lyg fakelai. Į vieną šio interjero kampą laikinasis įnamis sukrovė čia rastą makulatūrą – marksistinius raštus – ir atitvėrė ją virvele. Didelė patalpa nekūrenama, nuo kaulus geliančio šalčio apsiginti ir miegoti iš didesnių drobių Kampas buvo surentęs aptvarą – namelį. Nedaug rastum įspūdingesnių scenovaizdžių už mėlyną sinagogos erdvę su Kampo paveikslais, deja, tai buvo ne filmas, o valkatos dalia intensyviai dirbančiam tapytojui. Apleistos sinagogos tapo svarbiausiu Kampo darbų motyvu.

Kampas buvo grupės „Angis“ narys ir dalyvavo kitose grupinėse parodose, dėstė, bet visada liko savotišku meninio gyvenimo prašalaičiu. Nebūdamas atsargus gyvenime, Kampas nebuvo atsargus ir tapydamas. Jo tapyboje žmogaus meilė, džiaugsmas, baimė, kančia įgauna universalią dimensiją, virsta maištu ar laisvės troškulio simboliu. Drobėse – saulė, kaitra, ryškios spalvos ir trankūs ritmai. Raudona, mėlyna, žalia, geltona keliais plačiais gūsiais užlieja didžiulę drobę monochromiškai arba suskyla į daugybę įvairiaspalvių atplaišų. Spalvos švyti ir plazda tarsi liepsna. Kampo rankose teptukas ir dažas lyg pirotechniko įrankiai. Jo potėpio veržlumas intensyvumu prilygsta spalvų ryškumui.

Vienų drobių potėpiai platūs, tvirti, žymi aiškius siluetus, kitose – nervingi, chaotiški, besisukantys koncentriniais ratais ir sunarplioti. Kiekviename paveiksle nesulaikomas judėjimas, pulsavimas. Jų vitališkumas beveik agresyvus, bet ne grėsmingas. Kampas ne baugina, o perteikia energiją. Tapytojo ekspresionizmas ištrūksta iš lietuviškosios ekspresionistinės tapybos tradicijos. Šios statikos ir ekspresijos įtampą keičia judėjimas, o jos rafinuotą suderintą koloritą – „signalinės“ spalvos.

Kampo kūrybą sunku susieti ir su konkrečiu pasauliniu kontekstu. Jo tapyboje nemaža paralelių su šių laikų klasika – Niujorko abstrakčiuoju ekspresionizmu, CoBrA ir „naujaisiais laukiniais“. Tačiau jis išlieka tradicionalistas, nes yra gestinės abstrakcijos, kolorito meistras.

Dauguma Kampo kūrinių abstraktūs. Dažniausiai tai spalvinės muzikinės improvizacijos, neretai jis savo paveikslus apibūdindavo džiazo terminais. Ir vis dėlto nemaža jo kūrybos dalis yra tarp abstrakcijos ir realizmo. Nėra griežtų abiejų kūrinių grupių ribų. Modelis ir atvaizdas, atvaizdas ir simbolis, patirta ir įsivaizduota, stebėta ir jausta Kampo darbuose įgauna įvairiausių išraiškų. Medis, peizažas, interjeras, veidas, aktas gali būti nesunkiai atpažįstami arba virsti užuominomis. Atsisakoma detalių, maksimalus supaprastinimas pavirsta simboliškumu. Du Kampo motyvai įgavo ypač sugestyvią raišką – mėlynas sinagogos interjeras ir besiirstančių valtimi šešėlis. Šis gal buvo artėjančios išvykos su Charonu nuojauta?

Neramus Kampo tapybos sūkurys staiga nutrūksta nepalikdamas tęsinio. Paveikslai lieka kaip kraujo, saulės ir dangaus mėlio pėdsakas...

Raminta Jurėnaitė