Užtenka išgirsti su kokiu susižavėjimu ir pagarba kolegų yra tariamas Rimtauto Gibavičiaus (tarp savų vadintas Gibu) vardas, jog suprastum, kad tai buvo neeilinė asmenybė. Grafikas buvo autoritetingas mąstytojas ir technikų žinovas, eruditiškas, ypač domėjosi istorija, mėgo keliauti, aktyviai dalyvavo parodose ir meno bendruomenės veikloje. Tai perfekcionistas kūręs ne tik intelektualią ir poetišką grafiką, bet ir scenovaizdžius teatrams, plakatus, freskas (sgrafitus) ant Vilniaus Universiteto sienų.

Kūrybos pradžioje ypač gilinosi į lietuvių liaudies meno palikimą siekdamas užčiuopti mūsų kultūros savitumo dėsnius, kad galėtų juos perteikti savo laiko kalba. Anot menininko: „Mūsų savojo kelio ieškojimus stipriausiai veikė vyresniųjų kursų studentai, tuo metu draudžiamos knygos apie Vakarų meną, lietuvių liaudies albumai ir, žinoma, M. K. Čiurlionio kūryba, kuri pati savaime triuškinte triuškino tą „realizmo“ sampratą, kurią mums diegė oficialūs „chruščiovinės“ dailės mokyklos reikalavimai“. Gibavičius užsimena, kad jam didžiulį įspūdį padarė Meksikos grafikos paroda (1955 m. Maskvoje), nes čia jį, kaip ir lietuvių liaudies mene, patraukė dekoratyvumo ir didelio apibendrinimo derinys. Liaudiškos stilistikos dvasia iliustravo Jono Biliūno, Eduardo Mieželaičio, Juliaus Janonio kūrybą.

Bandant apibendrinti R. Gibavičiaus kūrybą, ko gero svarbiausi raktažodžiai būtų ritmas ir variacija. Kad ir ką kurtų: ar iliustracijas knygai, ar monumentalią sienos kompoziciją, ar spektaklio apipavidalinimą, menininkas visur siekė išbaigtos visumos, kurią grindė variacija ir pasikartojimu. Tuo jo kūryba artėjo prie muzikos (sutartinės) ir poezijos (rimas). Menininkas prisimena, kad Jono Griniaus knygoje „Vilniaus meno paminklai“ (1940 m.) perskaitęs „visiems laikams patikėjau, kad architektūra – tai sustingusi muzika ir visų menų motina.“

Radikalios išraiškos R. Gibavičiaus meninė kalba pasiekė Jurgio Baltrušaičio „Poezijos“ iliustracijų cikle (1967 m.), kur abstrakčios formos (įstrižainės, stačiakampiai, horizontalės, vertikalės, žvaigždutės) varijuoja iki begalybės. Ne mažiau įsimitini ne visai abstraktūs ciklai „Pilnaties langai“ (1970 m.), „Vaikystės prisiminimai“ (1980-1982 m.), kur išplėtotas lango motyvas iki daugiaplanės pokyčio taško, slenksčio metaforos. Paminėtinas ir ankstyvesnis (1964 m.) ciklas – „Vandenų gyventojai“, kur pasitelkęs optinio meno gebėjimą virpėti, grafikas Atlanto vandenyno gyvių figūras paverčia dėsniais, muzikos garsais. Neveltui muzikologė Eglė Kunčiuvienė lygina jo grafiką su kompozitoriaus Mindaugo Ubaičio, savo laiku vieno iš radikaliausių minimalistų Lietuvoje, kūryba.

Grafikas atsiskleisdavo įdomiausiais ir dažnai netikėtais kampais iliustruodamas būtent poeziją. Kaskart vis kitaip, įsigilindamas į poeto ar poetės braižą ir asmenybę. Ypač daug yra iliustravęs Juditos Vaičiūnaitės poezijos. Jų kūryba ypač derėjo, matyt ir todėl, jog abu nepaprastai žavėjosi Vilniumi. R. Gibavičius sakosi, jog net po daugybės kelionių Vilnius jam išlieka pačiu gražiausiu ir ypatingiausiu miestu. 1964 m. pradėtame Vilniaus cikle nuosekliai išraižo visas istoriškai svarbias miesto panoramas išvalydamas jas nuo buities ir žmonių, apibendrindamas iki horizontalių ir vertikalių – fiksuodamas vien architektūrinę muziką.

1969 m. ir pats įsirašo į Vilniaus architektūros istorinį kūną – sukuria „Devynias mūzas“ ant Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto vestibiulio sienų, o vėliau ten pat dešimtmetį dirba prie istorinių Lietuvai svarbių asmenybių portretų su tradicine arba jo paties sukurta atributika.

Ryškus R. Gibavičiaus įnašas buvo ir į Lietuvos scenografijos meną. Labiausiai įsimitinu šioje srityje jo darbu išskiriamos Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ dekoracijos. Čia matyti įsimitino tarpukario dailininko, scenografo, vaizdo ir muzikos sintezės propaguotojo, Liudo Truikio (1904-1987) įtaka. Jiems abiems yra būdinga ypač savita nepaviršutiniško kontakto su įvairiomis epochomis ir kultūromis interpretacija.

Monika Krikštopaitytė

*Parengta pagal Ingridos Korsakaitės knygą „Rimtautas Gibavičius“ (1995 m., Vilnius)