Menininko Rimanto Dichavičiaus kūrybinis kelias labai produktyvus ir įvairiapusis: knygų apipavidalinimas, leidyba, tapyba, grafika ir fotografija, pastarojoje srityje jis sukūrė bene garsiausiai nuskambėjusius kūrinius.

Dichavičiaus gyvenimiška patirtis taip pat unikali – jis pokario tremtinių kartos atstovas, kuris grįžo į Lietuvą net nemokėdamas gimtosios kalbos. Greičiausiai vaikystėje patirtos negandos skatino jo kūrybinį kelią, norą kurti gožį, kaip prieštaravimą egzistavusiai tremties realybei.

Dichavičius pamena jau nuo ketvirtos klasės žinojęs, kad bus dailininkas. Tą jis suprato dar būdamas Sibire. Ten daug piešdavo, nors tam tinkamų sąlygų nebuvo – nei popieriaus, nei pieštukų, o rašalą tekdavo pasigaminti patiems. Dichavičius pasakoja jau tada pajutęs linijų ir spalvų žavesį. O grįžęs į Lietuvą su brolio Jono ir tetos pagalba įstojo į dailės mokyklą, vėliau ir į Dailės institutą.

Fotografuoti Dichavičius pradėjo dar studijų metais, etnografinių ekspedicijų metu. Menininkas prisimena, kad su fotoaparatu jį supažindino Rimantas Gučas (dabar garsus vargonų meistras). Taip fotografija nejučia įtraukė Dichavičių, jis važinėjo po kaimus ir miestelius fotografuodamas portretus, etnografinius vaizdus ir pradėjo kurti reportažus įvairioms redakcijoms.

Menininko užfiksuoti kadrai dabar tarsi atminties ženklai, bylojantys apie Lietuvos istoriją ir praeitį, kad ir antai žydų kapinės Vilniaus Olandų gatvėje išliko tik Dichavičiaus fotografijose. Menininkas jas įamžino 1963–1965 m. Šios kapinės tyliai sunaikintos 1965 m., antkapiai virto statybine medžiaga, o pati vieta per dešimtmečius užžėlė ir virto mišku, tik 2015 m. pradėti šios teritorijos tvarkymo darbai. Todėl Dichavičiaus nuotraukos šių dienų kontekste tapo ne tik liudijimu, bet ir savotišku paminklu.

Pasak Dichavičiaus, „šios fotografijos buvo darytos net nenujaučiant tuo metu, kad kiekvienas žvilgsnis pro objektyvą taps vieninteliu vaizdžiu liudijimu, atminties matomu kristalu, skaudžiu dokumentu“.

Vis dėlto labiausiai Dichavičiaus vardą išgarsino albumas „Žiedai tarp žiedų“ (1965–1989). Šis aktų albumas sukėlė įvairių reakcijų ir kartu milžinišką susidomėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Albumo pasirodymas buvo svarbus įvykis, nes pirmąkart okupuotos Lietuvos fotografijos istorijoje buvo sugriautas nuogo moters kūno tabu, iki tol panašūs dalykai buvo traktuojami kaip kažkas labai gėdingo ir prieštaraujančio sovietmečio moralės normoms.

Menininkas pasakojo, kad tuo metu nesitikėjo, jog toks albumas galėtų išvysti dienos šviesą, todėl tiesiog kaupė kadrus stalčiuje. Viską nulėmė atsitiktinumas, mat viena leidykla norėjo išbandyti naują poligrafijos techniką, o tam prireikė solidaus leidinio – tuomet nuspręsta, kad verta surizikuoti su Dichavičiaus fotografijomis. Rizika pasiteisino, nes albumo populiarumas lėmė, kad jis buvo išleistas kelis kartus, išverstas į rusų ir vokiečių kalbas. Dichavičius prisimena, kad net pats norėdamas įsigyti albumo taip lengvai negavo.

Kalbėdamas apie fotografijų ciklą „Žiedai tarp žiedų“ menininkas teigia, kad tuomet jis siekė lyriškumo, kūno poetikos, o ne nuogumo dėl nuogumo. Dichavičius teigia, kad jo grožio idealų suvokimas atkeliavęs iš antikos ir Renesanso etalonų. Todėl fotografijose menininkas lieka ištikimas savo vertybėms ir idealams. Nuotraukose galima įžvelgti ir ikonografinių elementų ar kompozicijų, kurios atėjusios iš minėtų laikotarpių dailės kūrinių. Garsiajame aktų cikle gamtos kuriamas formas Dichavičius harmoningai jungia su moters kūno lyrika. Menininkas neslepia moters nuogumo pridengdamas gamtos elementais, o atvirkščiai – jį išryškina kaip gamtos dalį. Moters kūnas jo fotografijose tampa savotiška bangų, smėlio kopų ar saulės spindulių tąsa.

Profesorius Antanas Andrijauskas apie fotografijas „Žiedai tarp žiedų“ teigia: „Menininką traukia įvairiomis spalvomis pražystantis drovus jaunystės grožis, ypač moters kūno ir akių skleidžiama gyvybinė energija. Tai himnas moters apnuoginto kūno grakštumui, jo paslaptingai minkštumo jėgai, kuri, kaip teisingai sakė daoizmo adeptai, nugali viską, kas kiečiausia... <...> Fotolakštai dvelkia kažkokia primiršta kadaise klestėjusių pagoniškų kultų dvasia, prarastojo rojaus nostalgija. Tarsi iš kolektyvinės pasąmonės gelmių išnyra Dichavičiaus archetipinių vaizdinių ambivalentiškumas, kerinti erotinės anima energijos galia, kuri siekia iškilti virš konvencionalių gėrio ir blogio normų.“

Atgavus Nepriklausomybę Dichavičius pasinaudojo leidyboje sukaupta patirtimi ir pats ėmėsi rengti įvairius leidinius, skirtus lietuvių dailei ir konkretiems menininkams. Naujausias ambicingas menininko projektas – albumų ciklas „Laisvės paženklinti“, į kurį jis nori surinkti visus Lietuvos laisvę įprasminančius kūrinius, ženklus ir simbolius bei juos sukūrusius autorius.

Dichavičius Dovilei Jablonskaitei apie pastarąjį albumų projektą pasakojo: „Tai – mano meilė, ilgesys, žavėjimasis tuo, kas padaryta. Dirbu iš pasiutimo dėl totalinės neteisybės, kad menas Lietuvoje nustumtas į paraštes, kad meno kūriniai tapę anonimais: vėliava plazda, pinigai kišenėje šlama, bet net nesusimąstome, iš kur tai atsirado. Juk neužteko paskelbus nepriklausomybę vieną vėliavą pakeisti kita. Reikėjo iš naujo sukurti valstybingumo ženklus.“

Atgavus Nepriklausomybę Dichavičius daug dėmesio skyrė ir kūrybai, kurioje išryškėjo naujos tendencijos. Menininkas nepasitenkino tradicinėmis fotografijos, tapybos ar grafikos išraiškomis. Todėl pradėjo ieškoti naujų formos ir technologijos galimybių, jis vis drąsiau naudojosi tobulėjančiomis fotografijos ir kompiuterinės medijos galimybėmis.

Menininko sukaupta patirtis ir smalsumas naujai atsivėrė 2000 m. išleistame albume „Vizijos“, kuriame toliau plėtojamas akto žanras. Šiame cikle susilieja klasikinė fotografija, tapyba, grafika ir skaitmeninės technologijos. Dichavičius ir šiuose kūriniuose lieka ištikimas savo kūrybos principams bei vertybėms. Mistiškuose ir siurrealistiškuose darbuose vėl skleidžiasi gamtos ir moters darna. Albume „Vizijos“ regime ne tik technologinį daugiasluoksniškumą, bet ir pasakojimo gilumą.

Dichavičius kalbėdamas su Andrijausku teigė: „Mėgstu raiškias daiktų faktūras, nes už jų slypi gelminės struktūros, tarsi metafizinė konkretaus daikto esmė. Vadinasi, faktūra yra tik išorinis kažko esmingesnio kodas.“

Karolina Tomkevičiūtė