Ričardas Filistovičius priklauso Lietuvos tapytojų kartai, kuri savo kūrybos kelią pradėjo XX a. 8–9 dešimtmečių sandūroje. Menotyrininkai (Alfonsas Andriuškevičius, Erika Grigoravičienė, Raminta Jurėnaitė, Laima Laučkaitė, Viktoras Liutkus ir kt.) Filistovičiaus kūrybą priskiria tai lietuviškojo modernizmo pakraipai, kuri, pasak Grigoravičienės, „tikrovei užmerkė akis ir pasinėrė į baugų, permainingą, paslaptingą vaizduotės pasaulį“1. Ryškiausiai šiai krypčiai atstovauja neformali tapytojų grupė, kurią Liutkus įvardijo penketu (Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius, Bronius Gražys, Romanas Vilkauskas). Nors Filistovičiui buvo artimos penketo kūrybos nuostatos, aplinkybės susiklostė taip, kad jis neprisijungė nei prie minėtos grupės, nei vėliau prie kitų sambūrių ir, kaip pats sako, liko „vienišas karys“.

Filistovičius suformavo lengvai atpažįstamą savitą braižą, kurį menotyrininkai apibūdina kaip fantastinę irealią tapybą. Jo kūriniams būdingi iliuziniai vaizdiniai, supinti iš metaforų, paradoksų, simbolių, citatų, užuominų ir sarkazmo, ironijos bei autoironijos. Nors dominuojantys paveikslų motyvai – fantastiniai miestai, yrantys bažnyčių interjerai, apleisti parkai, pats autorius teigia: „Mano temos – tai aš pats.“ Neapibrėžtos paveikslų situacijos dažniausiai gimsta iš autoriaus fantazijų, kurios praplečia regimojo pasaulio ribas. Dailininko drobėse negalioja taisyklės, egzistuojančios kasdieniame gyvenime, jo nedomina nūdienos aktualijos, buitis. Jam daug svarbiau emocijos, asmeninė patirtis, paveikslo erdvė, fonas, kuriame vyksta veiksmas.

Paslaptimi alsuojančiose Filistovičiaus kompozicijose tarsi paneigiamos laiko ir erdvės sąvokos, jas nugali sapno logika, pasąmonės vizijos. Eksterjeras ir interjeras netikėtai sukeičiami vietomis, erdvės susilieja, atsiveria begalinės perspektyvos iliuzija. Kita vertus, nutapyti fantastiniai reginiai neretai turi realius pirmavaizdžius. Daugelyje paveikslų dominuojantis archetipinis miestas galėtų būti Vilnius, kuriame autorius gyvena (Lunaparkas Vilniuje III, 1980; Gulbės vaistinėje, 2013), tačiau greta barokinių jo siluetų iškyla įvairūs kitų įsivaizduojamų miestų pavidalai (Venecijos kanalai, Babelio bokštai etc.), praturtinti praėjusių epochų architektūrinėmis citatomis. Kartais šis miestas įgyja kitos realybės pavidalus – skęstančio laivo, sarkofago, fantastinio gyvio, karuselės. Tai miestas-miražas, tarsi paniręs į letargo miegą, panašus į irstantį kūną ar atmintyje dylantį portretą. Pavyzdžiui, grindų trinkelėse (Vienuolyno koridoriaus grindų trinkelės, 2010), kabančiuose skalbiniuose (Kasdienis rūbas, 2011) išnyra pamėkliški veidai, tarp lentynų į žiūrovą atidžiai žvelgia kažkieno akys. Tai miestas, kuris stebi pats save. Dailininko paveiksluose knibždėte knibžda daugybė mažų figūrėlių, tarsi dalyvaujančių kažkokiuose paslaptinguose ritualuose. Jos groteskiškos, belytės ir beasmenės, tačiau kompozicijos audinyje sudaro ritmiškas struktūras, kurios harmonizuoja autoriaus kuriamo pasaulio chaosą (anot senovės graikų – įsivaizduojamą beribę erdvę). Tradiciniai žanrai Filistovičiaus kūryboje tarsi netenka klasikinio grynumo – miesto peizažas tampa portretu (Nešiojamas daiktas, 2012) ar natiurmortu (Senovinis baldas, 1994).

Sąmoningai keisdamas objektų tarpusavio ryšius autorius tarsi supriešina save su sociumu, prabangą su butaforija, amžinybę su laikinumu. Perkurta natūra, fantastinė erdvė, sapno logika Filistovičiaus paveikslams suteikia siurrealizmo bruožų. Todėl neatsitiktinai menotyrininkai jo tapybą gretina su Šarūno Saukos kūryba, tik Filistovičiaus siurrealizmas yra daug nuosaikesnis, paženklintas nostalgija, grotesku ir švelnia autoironija (Pasaulis, kuriame norėčiau gyventi, 1981). Vizionieriški jo paveikslų vaizdiniai artimesni Sližio ir Natalevičiaus, su kuriais iki šiol jaučia dvasinį artumą, tapybai.

Menininkas prisipažįsta, kad jam imponuoja siurrealizmo klasikų (pvz., Salvadoro Dalí) fantazijos, tačiau taip pat artimos ir XX a. modernistų (René Magritte’o, Vasilijaus Kandinskio, Chaimo Soutine’o) kūrybos nuostatos bei senųjų olandų tapybos meistrystė (pvz., Rembrandtas). Tai liudija ir Filistovičiaus paveikslų koloritas, kuriame dominuoja žemės spalvos, žalsvi bei rusvi tonai, ir tapymo maniera – ji plonasluoksnė, tačiau teptuko mostas ekspresyvus, nervingas.

Danutė Zovienė