Ričardas Bartkevičius, 1998 metais atsakydamas į garsiąja menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus anketą, kūrybą apibūdina kaip dar tikresnę nei pati tikrovė erdvę, kur gali ir turi būti savimi, kur skleidžiasi vidus, mintys, jausmai pačia gryniausia forma, artėjama prie esmės. Paveikslą pavadina akvariumo sienele, o menininko vidus čia atlieka akvariumo turinio vaidmenį. Tapymą lygina su keliu, kelione nežinoma kryptimi.

Tapytojas dažų tepimą, tėškimą, smogimą jais ant drobės suvokia kaip fizinį vidaus pratęsimą. Intelekto svarba išlieka nemažiau svarbi, neapsiribojama fizine impulsų išraiška dažo fizinių savybių tyrinėjimais. Nors Bartkevičiaus tapyba tai artėja, tai kiek atitolsta nuo abstrakcijos, tačiau visuomet lieka susijusi su apčiuopiamo pasaulio vaizdais. Ryškėjantys pavidalai yra tyčia neišbaigti ir turi savybę mainytis, todėl juos atpažįstant nemenkai gelbėja pavadinimai. Vien jau tam, kad matydama ką matai, galėtum pasitikrinti įspūdį. Pavadinimai leidžia grupuoti Ričardo tapybą į temų grupes: atsispirianti į religiją, buities (dažniausiai daiktai) situacijos, kurių natiurmortais nepavadinsi, meno istorijoje nusistovėjusių žanrų (kaip antai medžioklės scenos) kalbinimai. Į atskirą temų grupę menininkas išskiria eroso žaismui skirtas drobes.

Ko gero savičiausia ir įdomiausia Bartkevičiaus kūrybos dalis yra daiktų tapymas. Banalūs kasdienybės objektai kaip tortas, peilis, brendžio „Napoleonas“ butelis, skalbinių dėžė, žirklės, pjūklas ir taip toliau. Daiktai dažniausiai grupuojami po du. Jie sukuria tarpusavio santykį ar įtampą. Beveik visuomet šalia esantis daiktas, mąstant apie jo funkciją, yra pavojingas kitam. Pavyzdžiui peilis ir tortas. Jie guli, pūpso šalia ir gresia vienas kitam (smogti ar pabėgti). Numanomo veiksmo pojūtis kuria drobės judrumo įspūdį. Daiktai virsta personažais, jaučiančiais veikėjais.

Tapytojo kuriamose situacijose yra nemažai ironijos ir linksmumo. Spalviškai skambios drobės atrodo kaip smagūs nuotykiai, kuriuose užkoduoti žmogiški (kiekvienam suprantami) jausmai: baimė, abejonė, geismas. Apie jį rašę tyrinėtojai pastebi, kad Bartkevičius mėgsta naudoti absurdo situacijas. O absurdas kaip žinia visuomet mėgo bičiuliautis su humoru. „Bėgant metams vis labiau norisi juoktis. Mano darbai linksmėja“. Savo pasisakymuose menininkas pabrėžia, kad siekia jog darbuose visuomet išliktų pozityvumas. Tai patvirtina ir gyvybingi grynų spalvų sąskambiai ir proto žaismingumą provokuojančios nutapytos situacijos. Bartkevičius taip pat sakosi, kad nemenką svarbą jo kūryboje užima ir formos tyrinėjimas („ko gero, ne paveikslų temos, o plastinės struktūros persekioja mane metų metais“), todėl visai nekeista, kad pasirinkti motyvai dažnai kartojami keliose drobėse iš eilės. Ekspresyvi, gestiška tapysena išduoda, jog dažo kūno kalba (spalva, potėpio pobūdis, santykis su aplinka) tapytojui yra itin svarbi.

Monika Krikštopaitytė