Lenkų kritikas Jarosławas Sieradzkis taikliai apibūdina Remigijaus Treigio (g. 1961) vaidmenį LTT (Lukys, Trimakas, Treigys) trijulėje: „Atrodo, kad kartos bendrystė pagrįsta nesidomėjimu aktualiomis visuomeninėmis temomis ir nesikišimu į politiką. Jungia juos ir formos sritis, apibendrinant – plastiškumas. Vis dėlto Treigio sprendimai visiškai saviti. Išplaukia iš turinio ir estetinių pasirinkimų. Į akis krinta jo poetikos kitoniškumas. Ji labai tapybiška ir grafiška.“ Treigio fotografijose vis tie patys motyvai – seni daiktai ir senoji Klaipėda su jos fachverkiniais namais ir uostamiesčio sandėliais. Jo kūriniai nesudaro ciklų, turinčių nuoseklią pasakojimo eigą. Prie atskiros temos grįžtama vis iš naujo. Formalūs ir tematiniai motyvai atsikartoja. Svarbu subtilūs pastebėjimai, šviesos ir spalvos intensyvumo kaita, artėjimas ir tolimas nuo objekto. Realūs, konkretūs daiktai, šitaip stebimi, pradeda atrodyti daugiareikšmiai ir paslaptingi.

Treigio daiktų pasaulis tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti neinscenizuotas. Jis iš tikro nearanžuoja daiktų, nesiima koliažo, bet žengia dar toliau – aranžuoja pačią tikrovę. Jis puikus, kantrus stebėtojas to, kas aplink jį. Bet iš savo stebėjimo lauko eliminuoja viską, kas nesusiję su praeitimi. Jį domina tik tie statiniai ir daiktai, su kuriais susilietė kelių kartų gyvenimas, kurie keitė savo pavidalus ir apgriuvo, įtrūko, suskilo. Tai nykstantys, yrantys daiktai, primenantys praradimus, išvykimus, mirtį. Kartu tai ne vienkartiniai objektai. Jie – ne tik srūvančio negailestingo laiko žymės, bet ir ryšio tarp skirtingų žmonių, gyvenančių tose pačiose vietose, archetipai. Išeina konkretūs žmonės, bet gyvenimas su savo kasdieniškais poreikiais ir ritualais nesibaigia. Neatsitiktinai ši tema sudomino klaipėdietį, kurio krašte istoriniai sūkuriai lėmė leisti šaknis vis kitoms tautoms ir šeimoms. Koncentruodamasis į regioninę situaciją, Treigys kalba apie bendrus būties dalykus. Jo fotografiniai užrašai nefiksuoja nei chronologinių, nei socialinių faktų. Jie galėtų būti parašyti vakar, taip pat ir prieš kelis dešimtmečius. Riba tarp dabarties ir praeities juose nusitrina.

Visus Treigio kūrinius galima apibūdinti kaip achromatinę (bespalvę) tapybą .fotografijoje. Iš negatyvo jis padaro tik keletą rafinuotų atspaudų, pasižyminčių gausiais tapybiniais efektais, minkštais sodrių ir šviesių rusvų, gelsvų, žalsvų pustonių viražais. Išgaudamas prisilietimo prie sutrūkinėjusio senos vonelės emalio ar medinės sudūlėjusios komodos įspūdis. Šviesos atspindžių ant skirtingų faktūrų niuansai artimi XIX a. prancūzų tapytojo Jeano-Siméono Chardino (Žano Simeono Šardeno) natiurmortams. Vieni daiktai priartinami iki paviršiaus struktūros grūdo, kitų kontūrai neryškūs. Agavos vazono, stiklinių ar molinių indų, kėdės, uždengtos drobule, formos, spalvos, medžiagos natiurmortuose kruopščiai tyrinėjamos, o pastatai miesto peizažuose panardinami į rūką, prieblandą, sutemas ar aušrą. Kartu ir vieni, ir kiti vaizdai neturi aštrumo. Treigys pasirenka statiškas kompozicijas, fiksuoja nejudrius daiktus, pagrindiniais veikėjais paversdamas šviesą ir šešėlius. Apšvietimas šiose fotografijose minkštas, glostantis, gaubiantis ir tirpdantis. Šviesos virpėjimas negyviems daiktams suteikia gyvybę, o moterų kūnus fotografinėse miniatiūrose paverčia porcelianinėmis figūrėlėmis.

Nuovargis, tyla, dulkės ir prieblanda gaubia kiekvieną motyvą. Sukaupęs precizišką dėmės tikrovę, fotografas ima ją „tirpdyti“. Subtiliai balansuojama tarp realybės ir simbolistinių įvaizdžių. Liūdesys ir melancholija šiose fotografijose – būties trapumo išraiška ir tobulybės bei grožio idealo paieškų kelias. Treigys pesimistiškas, jausmingas estetas, kurio fotografijose gausu nutylėjimų.

Raminta Jurėnaitė