Ramunė Vėliuvienė priklauso Lietuvos grafikų kartai, debiutavusiai XX a. 8 dešimtmetyje (M. Vilutis, V. Jurkūnas, E. Kraučiūnaitė ir kiti). Šios kartos kūryboje anksčiau madingą grubų linoraižinį pakeitė subtilesnės estampo technikos, primityvių formų patvarumą – nerimas ir paslaptis, naujumo siekį – dėmesys praeičiai. Kaip ir daugelis amžininkų, XXI a. pradžioje ji išbandė naujesnes raiškos priemones – ready made, skaitmeninį vaizdą, taip pat tapybą, bet tikroji jos kūrybos stichija – ofortas. Giliaspaudės technikų amato žinios ir patirtis, ilgas cinko plokštės raižymo ir ėsdinimo procesas dailininkei kartais net svarbesnis už rezultatą, tad ji nuolat prie to grįžta. Klasikinei naujųjų amžių Vakarų dailei būdinga siužeto svarba ir tikroviškų objektų simbolika, siurrealistų ištobulintas nejudančio vaizdo montažas ir trikdantis keistų sugretinimų žavesys – ne atsitiktinės Vėliuvienės darbų savybės, o gerai apgalvota kūrybos strategija.

Pirmasis parodose eksponuotas reikšmingas dailininkės darbas – litografijų ciklas Kalendorinės lietuvių šventės (1978); jame vaizduojami jau ir tuomet beveik išnykę, tik iš pasakojimų ar rašto šaltinių žinomi simboliniai ritualai, liaudies dainose minimos stebuklingos būtybės. Užgavėnėse saulę ant ragų parnešančio devynragio elnio sprandas virsta apsnigtu kalnu čiuožinėti. Kadangi labai svarbu į vieną lakštą sutalpinti mitinius padarus, kaukių personažus ir apeiginius veiksmus, viskas susilieja į vientisą judrų pavidalą – apčiuopiamai tikrą, nors tikrovėje neįmanomą, esantį menamai trimatėje, bet nežemiškoje, ne žmogaus akimis matomoje erdvėje.

Dar mokydamasi Čiurlionio meno mokykloje dailininkė buvo aktyvi ten plitusio etnokultūrinio sąjūdžio dalyvė. Ankstyvoji jos kūryba, diplominiai darbai mokykloje ir Dailės institute susiję su mitologinėmis sakmėmis. Ji sukūrė iliustracijas ir savo vyro etnologo Norberto Vėliaus sudarytam lietuviškųjų sakmių rinkiniui Sužeistas vėjas (1987) – šiurpias, bauginančias, skirtas ne vaikams, kaip ir sakmių tekstai.

Gera literatūra visada įkvepia. Kai 2002 m. gimtajame Hermanno Hessės mieste Kalve buvo minimos 125-osios rašytojo gimimo metinės, ten surengtoje parodoje Vėliuvienė pristatė dvi darbų serijas – romanui Sidharta skirtus skaitmeninius atspaudus su indiškais motyvais Dzūkijos medžių kamienų fone (Gyvybės medis), ir spalvotus ofortus pagal Stepių vilką.

Vis dėlto nemažai darbų – tai pačios dailininkės kuriami pasakojimai. Jie sudėliojami ne iš žodžių, o iš figūrų, daiktų, peizažo fragmentų ir atrodo kaip natiurmortai ar koliažai. Žiūrovai turi atidžiai perskaityti šias meilės istorijas, detektyvus ar aforizmus (ofortų serijos Moterys, 1984; Metų laikai, 1986).

Daugelį Vėliuvienės kuriamų vaizdų įkvepia žodžiai. Plačiai žinomas šios galingos tradicijos pavyzdys – vizualios Šventojo Rašto interpretacijos. Dvylikos ofortų serija Evangelijų skaitymai (1991–1994) – bene svarbiausias dailininkės darbas. Čia nuosekliai pasakojama Jėzaus gyvenimo istorija nuo Apreiškimo Marijai iki Prisikėlimo, tik nematyti žmonių – vien daiktai, krikščioniškieji simboliai ir veikėjų atributai paslaptingoje aplinkoje.

Nepamainomas idėjų šaltinis dailininkei yra ir rasti vaizdai, ypač XIX a. pabaigos – XX a. pradžios atvirukų rinkinys, pradėtas kaupti dar jaunystėje. Aktorių portretai, filmų ir spektaklių scenos, Europos didmiesčių ir kurortų vaizdai kadaise turėjo apmalšinti viliojančio ir nepasiekiamo pasaulio ilgesį. Atvirukus Vėliuvienė naudoja negailestingai, savinasi jų vaizdus skaidydama į smulkiausius elementus.

Ofortų serijoje Nykstanti tėvynė (1989) dailininkė cituoja Čiurlionį. Gyvą, personifikuotą, įsielintą gamtą įkūnijančius simbolistinius jo peizažus supa mirštančios gamtos vaizdai: Jūros bangą su inicialais lydi banga su teršalais, rodomais pro didinamąjį stiklą, Raigardą – sprogimas Jonavos azoto gamykloje, Ramybę – Nemunu plaukiantys negyvi paukščiai. Perkelti Čiurlionio tapybą į ofortą – alinantis, bet apeiginę prasmę turintis darbas: ji gali bet kada išnykti, yra trapi ir kartu galinga, jai reikia globos, bet ir pati ją teikia – kaip ir Tėvynė bei jos gamta.

Mėgstamą gamtos ir kultūros susidūrimo temą Vėliuvienė plėtojo serijos Žiemos sodai (1987) ofortuose su oranžerijomis ir geležinkeliais, augalais už stiklo ir suledėjusiais fontanais, taip pat serijose Parkai (1990–1991), Pavasaris (1993), Tankmėje (1995), darbuose monotipijos ir koliažo technika In memoriam žiemos sodams (1997), 22 oforto ir rezervažo estampuose Laiko parkai (2009). Kurdama Laiko parkus dailininkė naudojosi eskizais iš natūros, darytais sovietmečiu lankantis suniokotuose dvaruose, ir, žinoma, savuoju vaizdų archyvu. Optinėmis savybėmis ofortai neatsitiktinai primena stereoskopinius kaizerio panoramų gamtovaizdžius.

Erika Grigoravičienė