Ramūnas Čeponis pratęsia santūrių spalvų ir gausios faktūrų Antano Eugenijaus Cukermano abstrakčiosios tapybos liniją. Su vyresniuoju tapytoju jaunesnįjį sieja ir kontempliatyvus lėtas kūrimo procesas. Tačiau kamerinėse Cukermano drobėse galime atsekti ryšį tiek su Paryžiaus mokyklos abstrakcijos subtiliu kolorizmu, tiek su Antonio Tàpies monochrominėmis sutrūkinėjusių sienų paviršiaus studijomis, o Čeponio didelio formato drobėse reflektuojama septintojo dešimtmečio amerikiečių abstrakcija. Kūryba jam tarsi meditacijos forma.

Lenkų kritikas Krzysztofas Stanislawskis lygina Čeponio tapybą su amerikiečių abstrakčiaisiais ekspresionistais: „Ramūnas Čeponis yra nepaprastai disciplinuotas formalus minimalistas, abstrakcionistas, nebijantis daugiau ar mažiau atsitiktinio ir instinktyvaus gesto, kaip jo nebijojo amerikiečių abstraktieji ekspresionistai, nors jis, be abejo, artimesnis Robertui Motherwelliui ar Franzui Kline nei Jaksonui Pollokui. Ir ne poetikos panašumu, juk lietuvio kūrybą nuo amerikiečių skiria pusė amžiaus ir sunku būtų ieškoti tiesioginės inspiracijos pėdsakų, o filosofinės nuostatos panašumu.

Čeponis, kaip ir amerikiečių meistrai, kuria ekspresyviu gestu ir atsitiktinumu, jo tapybos manieros neformuoja modeliuotė, valiorai, lesiruotė ir kiti šimtmečiais tapytojams žinomi metodai, bet jis naudoja platų teptuką ir špachtelį uždėdamas vienu mostu visą spalvos sluoksnį ant didelio paveikslo paviršiaus. Tas gestas panašus į volelio, slenkančio per drobę, buką judėjimą ir nuo spaudimo stiprumo, dažų kiekio ir teptuko ar špachtelio slinkimo greičio priklauso galutinis efektas, aišku, apmąstytas ir iš esmės suprojektuotas, bet toks, kurio iki galo ar detalių negalima numatyti.“ Iš tiesų Čeponio abstraktūs paveikslai ekspresyvūs, bet tai savita, sakyčiau, prislopinta ir disciplinuota ekspresija. Pastarųjų metų tapytojo darbai vis mažiau transparentiški ir atmosferiški. Juose vis mažiau atsitiktinumo ir spontaniškumo elementų, visa paveikslų plokštuma padengiama tirštu ir klampiu dažų sluoksniu. Kiekvieną centimetrą menininkas rūpestingai ištapo sukurdamas aiškias geometrines kompozicijas. Kone visi paveikslai monochrominiai. Ryškios spalvos prigesinamos, įgauna duslius matinius tonus.

Čeponis į tapybą atėjo iš grafikos – abi šios sritys jo kūryboje glaudžiai susipynusios. Vieną pirmųjų tapybos parodų 1994 metais jis netgi pavadino „Balti judėjimai ant juodo pagrindo“. Ryškių lokalių raudonos ar mėlynos spalvų laukus jis prislopina susiliejančiomis juodos spalvos juostomis. Daugelyje paveikslų Čeponis nueina dar toliau – apsiriboja tik juoda spalva. Juodus paveikslus, kaip ir kryžiaus temą, Čeponio kūryboje galima suprasti kaip dialogą su Ado Reinhardto paveikslais, skelbiančiais tapybos pabaigą. Bet juodame cikle galima ieškoti ir asociacijų su mirties tema. Taip pat ir kitą Čeponio tapyboje dažną raudoną spalvą galima sieti su krikščioniškosios ikonografijos atpirkimo, aukos simbolika.

Menininkas neatsisako manualinio potėpio, bet dabar jį griežtai kontroliuoja. Šiuose paveiksluose jam svarbu depersonalizacija, savojo aš atsisakymas. Antanas Andrijauskas įžvelgia Čeponio kūryboje ryšį su Tolimųjų Rytų filosofija ir kaligrafija. Tapydamas menininkas dvasinių pojūčių siekia per vidinės ramybės paieškas. Paveikslų pavadinimai sugestionuoja meditacines būsenas tokias kaip „Tavo ramybėj blėsta kontūrai daiktų“. Šiuose paveiksluose galime atsekti ryšį su tais naujosios abstrakcijos kūrėjais, kurie siekia tema paversti patį dažo dėjimo ant drobės procesą arba jos plokštumai suteikti dematerializuotos tuštumos, artimos monitorių ekranams įspūdį.

Raminta Jurėnaitė