Raminta Šumskytė Sum (g. 1966) – dailininkė animatorė, grafikė. Prieš studijuodama vizualiuosius menus mokėsi konditerės amato Vilniaus prekybos mokykloje (1984–1986). Vėliau įgijo dailininkės animatorės specialybę LTSR kultūros darbuotojų tobulinimosi institute (1987–1988), 1989–1990 m. įgūdžius tobulino TSRS „Goskino“ kvalifikacijos kėlimo institute. 1988–2004 m. dirbo dailininke animatore animacinių filmų studijose Lietuvoje ir Norvegijoje. 2003–2007 m. grafikos mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, įgijo magistro laipsnį (2009). Parodose dalyvauja nuo 2005 m. Yra pelniusi premijų Lietuvoje – Tarptautinėje mažosios grafikos trienalėje (2010, 2013) ir Estampo parodoje (2010, 2011). Menininkė yra Lietuvos animatorių gildijos narė (2002), Lietuvos kinematografininkų (2003) ir Lietuvos dailininkų (2010) sąjungų narė. Nuo 2013 m. dirba Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje.

Šumskytė yra sukūrusi estampų ciklų, koliažų, instaliacijų. Dirba giliaspaudės technikomis, darbams būdingas preciziškas piešinys, dažnai monochromatinis vaizdas, tikslingai pasirenkant vos vieną kitą spalvą. Menininkė kuria ironiškas, siurrealistines kompozicijas, kuriose pagrindinis tyrimų objektas – žmogus. Kūrybai būdingas siužetiškumas, kinematografiškas vaizdo komponavimas ir nuosekli veiksmo seka. Kurdama ironiškus vaizdus, ji atskleidžia ne visuomet patogias temas ir situacijas, pasitelkdama iš pažiūros lengvo turinio personažus ir situacijas, ji geba sukurti nuojautų, paslapčių, grėsmių atmosferą. Šumskytei būdinga savistaba ir santykių su aplinka tyrinėjimas, ją domina įvairios individualios ir intymios žmogaus psichologinės būsenos, pvz., serijose Rožiniai sapnai (2010) ir gROŽINIAI sapnai (2013) ji analizuoja sapnus. Tarytum psichoterapijos seanse su froidišku nusiteikimu Šumskytė demaskuoja nepatogias situacijas ir būvius, kuriuos žmogus patiria apimtas individualios ir intymios sapno būsenos. Dviprasmišką kontekstą menininkė dar sustiprina kontrasto principu derindama vaiskią rožinę ir aksominę juodą, kurios darbams suteikia papildomo naratyvo. Jos kūryboje dažnai juntama rafinuota retro dvasia, vaizduojami stilingi personažai tarytum būtų nužengę iš XX a. 3 dešimtmečio nebyliojo kino – pabrėžiama tiek laikotarpiui būdinga estetika, tiek personažų dramatizmas. Neretai menininkė renkasi laisvo pobūdžio piešinį, pateikiami fragmentuoti, neįprastai kadruoti vaizdai, kartu juntama, kad menininkei svarbios individualios siužetiškos detalės ir tam tikri atributai – kaukės, karūnos, raudonos lūpos, drabužių detalės ir pan., visa tai darbams suteikia papildomas prasmes. Aktuali ir dažnai naudojamo teksto bei vaizdo dermė, palankių tipografinių sprendimų paieška. Kartais menininkės kūryba primena literatūrinius, kamerinius, intymius pasakojimus, kurie žiūrovą paverčia slaptu stebėtoju, pvz., misticizmu dvelkiantis, makabrišką pasaką primenantis ciklas Prasimanymai (2009). Siurrealistinė pasaka suaugusiesiems, kurioje susipina fantastiniai praeities ir dabarties scenovaizdžiai, princesės, kariai, gyvūnai ir kiti laikui bei erdvei nepavaldūs personažai. Žiūrovą slaptu stebėtoju menininkė paverčia ir erotiškame bei šmaikščiame cikle Nesibaigiantis (2007). Septyniuose koliažuose raudoname medžiagiškame fone įkomponuotos besimylinčių porų iškarpos, iliustruojančios kiekvieną savaitės dieną. Kūrinių forma imituojami raudoni obuoliai, menantys prigimtinį malonumų siekį ir nuodėmę simbolizuojantį vaisių. Septintame ciklo kūrinyje, kuris priskiriamas sekmadieniui, autorė ironiškai interpretuoja biblinį išvarymą iš Edeno sodo, kurį pateikia per ankstyvojo italų Renesanso meistro Masaccio (1401–1428) to paties siužeto freskos detalę, ir pabrėžia nuolatinį malonumų ir nuodėmių cikliškumą, jų universalumą. Krikščioniškosios ikonografijos apraiškų ir interpretacijų esama ir vėlesnėje kūryboje. Antai 2017 m. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ surengtoje parodoje EX VOTO' 365 autorė kaip instaliaciją pristatė 365 šiandienai adaptuotus aktualius prašymus ir maldavimus, kurie ironiškai atspindi XXI a. trumpalaikes, egocentriškas, vartotojiškumo ir hedonizmo persmelktas žmonijos aktualijas bei realijas. Menininkė pagaviai perteikia ir interpretuoja per amžius įvairiose religinėse konfesijose susiformavusią malonės ir aukojimo formą, pati tai dviprasmiškai įvardindama kaip savotiškus prekybinius mainus, kurie pasiteisina ir šiandienos kontekste.

Dar studijuodama Dailės akademijoje Šumskytė susidomėjo knygų iliustracija. Už 2007 m. sukurtas iliustracijas lietuvių liaudies pasakai „Aguonėlė“ buvo apdovanota Vytauto Jurkūno premija, jos rodytos ir 2011 m. Bolonijos vaikų knygų mugės surengtoje lietuvių iliustratorių parodoje. Menininkė yra sukūrusi patrauklių, ryškiaspalvių iliustracijų vadovėliams ir vaikams skirtoms knygoms, pvz., Jono Minelgos eilėraščių knygelei Be pipirų man skaniau („Gimtasis žodis“, 2007), Aurelijos Umbrasienės knygai Pražydęs kaktusas („Zoombook“, 2015), apipavidalino ir iliustravo suaugusiesiems skirtus leidinius – Virginijaus Savukyno knygą Istorijos detektyvai. Viduramžiai („Alma littera“, 2016), Agnės Matulaitės knygą Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams („Tyto alba“, 2017).

Kristina Kleponytė-Šemeškienė