Nijolė Nevčesauskienė:

Raimondo Regimanto Martinėno tapyba unikaliai derina abstraktųjį ir realistiškąjį sandus. [...] Esminiu kūrybos tikslu pasirinkęs ėjimą abstrakcijos link, jis sugebėjo atrasti savitą tapybos raiškos būdą, kurio pagrindas – emocija ir veržlumas, įtaigiai virstantys netikėtomis spalvų ir pustonių dermėmis, pastozinėmis potėpių tekstūromis. Dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė (1944–1995) Martinėno kūrybą taikliai apibūdino kaip brėžimą visai kitų matymo ribų ir įžvelgė bendrumų su Antano Samuolio tapybos jėga – „skausminga ir be galo gyva“.

[...] Kūrybos lūžis įvyko apie 1996-uosius. Iki tol dominavę tamsesni, neutralūs pilki tonai pasikeitė. „Iš klampios pilkumos nuėjau į kitą – į skaidresnę erdvę. Visada siekiau grynos abstrakcijos, ėjau tuo keliu ir neatitrūkau nuo muzikos, poezijos“, – prisipažįsta dailininkas. Muzikalumas ir poezija – svarbiausi Martinėno abstrakcijų bruožai, jungiantys plastikos ir spalvų kontrastus, kontūrų susidūrimą, plokštumų virpėjimą, linijų ritmus („Temperuotas klavyras. Vakaras XIV“, 2008).

Jo kūrybos paskatos tarsi kyla iš muzikos sąskambių – kūrybos procesą nuolat lydinti muzika inspiruoja ir pačią improvizacinę tapybos eigą. Martinėno paveikslų muzikalumą ir vitražinį skambesį taikliai apibūdino tapytoja Dalia Kasčiūnaitė, kalbėdama apie parodą „Tirštas Raimondo Martinėno kūrybos spalvingumas“ : „Paveikslai žėrėjo tarsi vitražai. „Paladė (pagal E. Poe)“ traukė kaip magnetas. Mėlyna, raudona – plačiai besiliejančios spalvos, baltas grafinis piešinys ir tamsūs akcentai magiškai vibruoja erdvėje, prikausto dėmesį. Norisi maudytis toje muzikoje. Martinėnas – tikras tapytojas, jo kolorito skalė nepaprastai plati, gili jausmų raiška ir jėga.“

Cituota iš: Nijolė Nevčesauskienė, „Raimondas Regimantas Martinėnas“, Dailė, 2014, Nr. 1.

Ingrida Lapienė:

Buvo laikai, kai Lietuvoje tapyba vertė didžiausius meno kalnus. Tie laikai turėjo savo herojus. Vienas iš jų – drąsių spalvos sąskambių bičiulis, tapytojas Raimundas Martinėnas. Jis prisidėjo prie lietuviško ekspresionizmo legendos savo abstrakčiais ir nevisai abstrakčiais „langais“ į kitą – nutapytą vidinį pasaulį. Būtojo laiko bendražygiai sako, kad jis turi stiprų potėpio kirtį, nebijo spiečiaus grynų spalvų, ypač svaigaus dangaus mėlynumo. Dar kiti mano, kad laiką jis bando klampinti tirštame dažų sluoksnyje.

[...] 9-ojo dešimtmečio abstrahuoti švelnieji paveikslai, kur ir tema siekia virsti imboliu, ir tapysena nori nustumti dėmesį nuo buities, labiau siūlo jausti mintį per potėpius ir prislopintą, bet nevienareikšmę spalvą. Šie darbų kūnai prisigėrę nostalgijos. [...] kelerių pastarųjų metų tapyba. Spalvinga ir drąsi, lyg žaidžiant. Juk nėra ką prarasti. Tapyba nebe po didinamuoju stiklu, todėl jaučiama daugiausia laisvumo ir mėgavimosi pačia tapyba, kaip vėlyvuosiuose Matisse’o kūriniuose.

[...] Dera pripažinti, kad Martinėno energijai atsiskleisti reikalingas formatas. Spalvai, kuri yra pagrindinė paveikslų veikėja, reikia vietos. Ploto, kuris būtų pakankamas tai spalvos optinei kritinei masei susidaryti. Kad jos intensyvumas pagautų žvilgsnį ir laikytų tol, kol mėlynos, žydros, ultramarino, raudonos ir t.t. niuansai sulėks į galvą (gal per galvą į krūtinę) ir nuveiks savo darbą.

Martinėnas – jausmingas tapytojas. Net vengdamas temų konkretumo (nevaizduoja nei vargo, nei kraujo, nei kryžių kalno) jis to negali nuslėpti. Tai, kaip spalvos dėmė apgaubia šalia esančią, tai, kaip lyg yla šalia apvalumų išneria šiurkštus potėpis, ir tai, kaip spalva akimirkai gali virsti erdve, sužadinančia aukščio baimę, išduoda menininko susijaudinimą tapant.

Cituota iš: Ingrida Lapienė, „Būtojo laiko nostalgija“, 7 meno dienos, 2007 11 16.

Vidas Poškus:

[...] Sąmonėje krebždėjo mintis – kodėl toks puikus menininkas (išdrįsčiau tarti, kad tai vienas ekspresyviausių, potėpio drąsa – vienas galingiausių lietuvių tapytojų) iki šiol yra tarytum nustumtas į nuošalę, paliktas užribyje, paverstas savotišku marginalu?

[...] Ryškiaspalvės, brangakmenių spalvomis žaižaruojančios (ir verčiančios keisti stereotipus apie blausų tautinės tapybos koloritą), muzikalios (atrodo, kad menininko galvoje skamba rafinuotai į visumą sujungtos didžiausios sudėties orkestrų sodriai atliekamų klasikinių simfonijų, už širdies griebiančių medinių lumzdelių melodijos, iki nervų geluonies griebiančių elektrinių gitarų solo – galvon peršasi analogijos su idėjiniais menininko broliais – J. Hendrixu ar E. Claptonu) bei poetiškos (nuo Basio ir viduramžių trubadūrų iki vokiečių romantikų – siautulingas spalvų žaismas, uraganiniai geltonos, mėlynos, raudonos deriniai verčia ieškoti sąsajų su chrestomatiškais Sturm und Drang pavyzdžiais) tapybos adresatas yra bet kuris šio pasaulio gyventojas.

[...] Koloristinėje R. Martinėno tapyboje spalva visada buvo svarbiausia raiškos priemonė. Bet jei ankstesnio laikotarpio tapyboje gilintasi į psichologinius spalvinių dėmių ir jų sąskambių aspektus, tai dabar tam dar suteikiamos fundamentalios egzistencinės prasmės. Tapytojo kūrybai visada buvo būdingas „kūniškumas“ – žiūrėdamas į jo drobes fiziškai jaučiu, kaip geltona, raudona, mėlyna spalvos skverbiasi pro mano odos poras.

[...] Kaleidoskopiškai mirguliuojantys spalvų „kilimai“ užhipnotizuoja ir kelia transcendentinio skrydžio virš mirguliuojančių miškų ir pievų iliuziją. Paveikslai atrodo gigantiškai dideli, o pats – skruzdėliškai mažytis. Stiprus įspūdis užgniaužia kvapą, o nugara pradeda bėgioti virpulys. Šaltas koloritas verčia liūdėti ir nusiminti, šiltas – džiaugtis ir juoktis. Ryškūs, beveik rėkiantys deriniai jaudina, subtilūs ir niuansuoti – ramina. Tapybinėmis priemonėmis R. Martinėnas virtuoziškai kelia įvairiausius jausmus, skatina mąstyti apie gilesnius dalykus (gal tokią nuojautą žadina už dažais padengtų drobių besislepiantis artėjančios grėsmės, pavojaus, baimės jausmas?).

Cituota iš: Vidas Poškus, „Tapyba kaip milžiniška, ryškiaspalvė, gąsdinanti pieva“, Literatūra ir menas, 2007 11 30.

Parengė Danguolė Butkienė