Povilas Ričardas Vaitiekūnas – vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių tapytojų. Jam kaip reta kuriam kitam pavyko perteikti sunkiai apčiuopiamą gamtovaizdžio lietuviškumą. Ir taip yra ne tik todėl, kad jo motyvai rasti Pažaislyje, Veliuonoje, Mardasave ar Smalininkuose ir papildyti vietinės mitologijos užuominomis. Jo peizažai lietuviški ypatingu šviesos nutviekstu žalumos ir dangaus mėlynės deriniu bei Nemuno linijos horizonto perspektyva. Juose – vasaros vidurdienis ir po jo karščio lėtai užslenkantys vakaro šešėliai. Ruduo čia retas svečias. Siužetas visada apibendrintas, tapoma plačiais spontaniškais potėpiais. Erdvė skleidžiasi ne į gylį, bet į kraštus, į platumas. Visada rodomi tik didelių pievų, laukų ar sodų fragmentai.

Peizažai beveik tušti, paskendę tyloje, bet gyvenami. Žmonių artumą primena kaliausės paukščiams ir šernams baidyti dirvose, vyšnių soduose arba pavieniai aviliai. Jie vaizduojami iš arti pirmajame plane, todėl atrodo monumentalūs. Dangus ir žemė šiose drobėse tolygiai svarbūs veikėjai, kurių santykis nuolat kinta. Pažaislio barokinė architektūra atrodo tokia pat lengva ir tviskanti šviesoje, kaip ir dangumi slenkantys debesys. Bet tie balti debesys meta sunkius, gilius sodrios žalios spalvos šešėlius pamiškės medžių masyvuose, žolėje ar vandenyje. Vaizduotės paveikslas susipina su realiu peizažo išgyvenimu. Kaliausės primena piligrimų ar elgetų siluetus, o vaikų, žvejų, moterų ar šunų figūrėlės nubrėžiamos tik kaip plazdantys vėjyje šešėliai ar likę žaginių strypai.

Mirtis – viena svarbiausių visos Vaitiekūno kūrybos temų – peizažuose traktuojama pakiliai ir epiškai. Dramatiškos šermenų, laidotuvių ir atlaidų nuotaikos tamsiose drobėse kaitaliojasi su saulės išdegintais skaidriais peizažais. Mirtis pasitinkama su nerimu, bet be pasipriešinimo. Gal ji laukiama viešnia? Vakarop į dienos saulės nutviekstas pamiškes ar pievas palei upių vingius įslenka laumės ir metantys šešėlius mirties pranašai. Viešnia – giltinė savo energinga tamsia vertikale lyg kolona perkerta šviesią paveikslo panoramos plokštumą. Tamsus šešėlis nustumtas į dešinį šoną, bet sunku nusakyti, ar tai išeinanti ar ateinanti figūra. Greičiau tai melancholijos ir artėjančios nakties pagimdyta chimera, atsirandanti kelyje be krypties.

Natiurmortų cikluose įvairiais periodais Vaitiekūnas naudojasi klasikine ikonografija ir tapybos priemonėmis ieško savotiško dialogo su senaisiais meistrais ir šių dienų tapytojais. Natiurmortuose labai nedaug rekvizitų ir tie patys nuolatos kartojasi. Čia esama jau XVII amžiaus tapyboje paplitusių tiek negailestingai bėgančio laiko, mirties, irimo, tiek maldos, aukos ir atgailavimo simbolių. Tai žmonių ir gyvulių kaukolės, akmuo, primenantis kaukolę, žvakė, laikrodis, aguonos, vystančios saulėgrąžos, maldaknygė ar medinė agnus dei figūrėlė. Visi šie rekvizitai išdėstomi palei stalo pakraštį iškilmingais, lėtais intervalais, bet lipdomi ekspresyviais, neramiais potėpiais. Tai Vaitiekūno dialogas su dideliu, bet kukliu tapytoju Giorgio Morandi. Juodu suartina negausūs natiurmortuose vaizduojami daiktai ir santūri aranžuotė ant paprasto stalo plokštumos. Taip abu dailininkai išgauna įvairias subtilias variacijas. Morandžio prislopintus pilkus tonus Vaitiekūnas paverčia perlo raibuliavimu, sidabro, žalsvais, melsvais ar rusvais tonais ir naudoja tirštesnes skirtingas medžiagas atskleidžiančias faktūras. Taip priartėjęs prie Morandžio Vaitiekūnas lyg grįžta prie Jeano Siméono Chardino pakeliui pasimokydamas iš Vincento van Gogho ir James‘o Ensoro.

Greta aliejinės tapybos ant drobės Vaitiekūnas daug tapo akvarele ir guašu popieriuje, piešia, kuria skulptūrinius objektus iš rastų daiktų. Visos šios sritys jo kūryboje tarpusavyje susijusios, bet paklūsta ir specifiniams tik šiame paieškų kelyje autoriui svarbiems dėsningumams.

Visa Vaitiekūno kūryba pakeri donkichotišku užmoju didžiąją europietišką tapybos tradiciją susieti su lietuvių etnografija, mitais ir perteikti šio nedidelio krašto nepakartojamas spalvas ir šviesą. Šiam tikslui jis pasitelkia tiek tapytojo, tiek literato talentą.

Raminta Jurėnaitė