Tarp Vilniuje savo talentą atskleidusių tapytojų pati ekspresyviausia buvo beraštė savamokslė Petronėlė Gerlikienė. 1970 m. iš sodybos kaime atsikėlusi pas sūnų dailininką į miestą, dėl sunkių pasikeitimų prarastą ramybę ji susigrąžina tik pradėjusi siuvinėti, o vėliau ir tapyti paveikslus. 1976 m. Gerlikienė sukuria pirmą tapybos darbą ir per jai likusius nepilnus tris metus iki mirties patiria tikrą kūrybinį sprogimą. Petronėlei Gerlikienei teko dalyvauti tuo metu valstybės skatinamose populiariuose liaudies menininkų parodose. Tačiau ji lankė profesionalios dailės parodas ir 1974 m. netgi eksponavosi toje pačioje erdvėje, kurioje rodydavo savo darbus dailininkai nonkomformistai – Miestų projektavimo institute.

Gerlikienės tapyba priklauso naiviajam menui, bet dėl išskirtinės išraiškos jėgos šiandieną vėl turėtų atsirasti tose pačiose erdvėse su ryškiausiais Vilniaus tapybos profesionalais. Kaip ir kitų naiviojo meno ar art brut kūrėjų taip ir Gerlikienės darbuose neatseksime nei meno itorijos, nei savo laikmečio dvasios. Visi šie paveikslai nekonkretizuoja vietos bei laiko ir atsiranda menininkei įsigilinant į save pačią, savo prisiminimus ir vaizduotės pasaulį. Kuriant Gerlikienėi sugrįžta jos sunkaus ir permainingo gyvenimo prisiminimai, bet jie supinami į sakmės charakterio pasakojimus.

Paveikslų temose rasime atgarsių iš menininkės biografijos. Vieno paveikslo pavadinimas „Sunkūs metai“ vaizdžiai apibūdina visą kūrinių grupę. Paveikslų temose skurdas ir nepriteklius tekę našlaitės daliai vaikystėje ir jaunystėje, badmiriavimas našlaujant ir auginant sūnų kolektyvizacijos metais, sunkūs, alinantys linų brukimo, kūlimo ir kiti darbai, sukrečiančios artimųjų mirtys, gerbūvio ir namų netektis. Šalia to reflektuojami ir šviesūs išgyvenimai: laimingos vedybos su vyresniu pasiturinčiu vyru, apsupusiu žmoną meile ir globa, žavėjimasis sodybos Mažrimuose sodu ir šalia augusia ąžuolų giraite, beržynėliu.

Žmonės ir gamta interpretuojami lyg sakmėje ar dainoje, paverčiami poetiniais įvaizdžiais. Taip mergelei suteikiama didžiulė raudona širdis. Gerlikienė yra sakiusi: „Visuomet mergelės širdis didesnė nei bernelio…“. Autoportretai, motyvai ateinantys iš prisiminimų ir aplinkos pasipildo mitiniais, biblijiniais ir fantastiniais siužetais ir tiesiog regėjimais. Gerlikienė tapo Nojaus Arką, Adomą ir Ievą, šventuosius, Kristaus kančią. Savo ąžuolų, eglių giraites ir sodus ji apgyvendina liūtais, pelikanais ir bezdžionėmis. Karo sugriovimus menininkė atvaizduoja kaip tris virš savęs pakilusius, krauju pasruvusius sopulius. Gerlikienė išvysto visiškai savitą stilių, išsiskiriantį tiek savita ikonografija tiekk ir originaliomis kompozicijomis, netikėtais spalviniais deriniais ir energingomis, ekspresyviomis linijomis.

Gerlikienė kuria nesiremdama išankstinėmis normomis ir scenomis, o tik savo vaizduote. Erdvė perteikiama plokštuminiai, figūrų apimtys nemodeliuojamos. Visi motyvai nutapyti ploščiais apibendrintais siluetais arba išvedžiojami storomis juodomis kontūrinėmis linijomis ir ornamentiškomis, plonesnėmis spalvotomis linijomis. Paveiksluose gali dominuoti juoda, žalia ar geltona, kaip ir būti derinamos kelios ryškios kontrastingos spalvos, pavyzdžiui raudona su mėlyba ir žalia. Gerlikienė, daug laiko ir kruopštumo pareikalavusį siuvinėjimą pakeitusi tapyba aliejumi ant kartono, vertino galymybę šioje technikoje savo idėjas ir formas įkūnyti spontaniškai ir greitai.

Raminta Jurėnaitė