Suvalkijos krašte, netoli Šilavoto kaimo, yra vieta, vadinama Davatkynu. Nuo XIX a. pabaigos daugiau nei šimtmetį čia gyveno pamaldžios moterys, vadintos davatkėlėmis. Mirus paskutinei davatkėlei, rūpestis išlikusiais pastatais atiteko pirmosios Davatkyno gyventojos Marijonos Dabrišiūtės giminaičiams Lincevičiams. Jų sūnaus, būsimo tapytojo Petro Lincevičiaus vaikystė ir jaunystė čia ir prabėgo – maldos ir baugios ramybės prisodrintoje Davatkyno žemėje. Jo tėvai čia įkūrė muziejų; jų prižiūrimas ir puoselėjamas Davatkynas netruko tapti traukos centru: čia vyksta „Poezijos pavasaris“, tapytojas Alfonsas Vilpišauskas organizuodavo menininkų plenerus. Beje, Vilpišauskas ir buvo pirmasis neformalus Petro mokytojas.

Lincevičius – jaunosios kartos tapytojas, jo pavardė plačiau žinoma tapo 2015 m., dalyvavus tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“. Nostalgija ir egzistencialistiniu turiniu dvelkiantys darbai tąkart pelnė jam geriausio jaunojo menininko vardą. Nors dailininkas dar kūrybinio kelio pradžioje, jo kūryba atrodo brandi ir motyvuota. Lincevičius domisi atminties ir nostalgijos fenomenais. Nostalgija, kuri tradiciškai siejama su prarastų namų ilgesiu, praėjusiu „aukso amžiumi“, visuomet atsiveria pertrūkių, pokyčių sąlygomis. Tuo pokyčiu menininkui tapo išsikraustymas iš gimtojo kaimo į Vilnių studijuoti tapybos. Po ilgesnio laiko sugrįžęs į namus, etnografinę reikšmę turintį Davatkyną aplankyti ten likusių giminaičių, menininkas pasijuto keistai: viskas aplinkui artima, pažįstama nuo vaikystės, tačiau tuo pačiu regima jau per atstumą, atotrūkį. Šis atsisaistymo ir susisaistymo su vieta jausmas, pagarba protėviams, nostalgiškų prisiminimų nuotrupos, laiko tėkmės patyrimas ir išgyvenimas, įsižiūrėjimas į atmintį saugojančius ir ją pernešančius senovinius daiktus, nepastebimus kasdienybės ritualus – tai tie sandai, apie kuriuos mąstant gimė jo paveikslų serija Namukas laikui. Ryto nebus.

Vaizduotėje sukūriau savo identiteto rūmus, kuriems daviau pavadinimą „Namukas laikui“. Pagrindine „statybine medžiaga“ pasirinkau protėvius menančius dokumentus (prosenelių naudotus, jų pagamintus daiktus, rakandus, namus, sodybas). Taip Suvalkijos etnografinis regionas man tapo svarbus. Tapybos darbai yra šios struktūros išraiška ir dokumentacija. Jie yra dalis manęs, – sako Lincevičius.

Namukas laikui. Ryto nebus sudarytas iš dviejų dalių, arba etapų, atitinkančių dvi pavadinimo dalis. Abi nutapytos remiantis prisiminimais ir interpretuojant vietovių ir artefaktų fotografinius vaizdus. Interjeriniai vaizdai, natiurmortai, kurie sudaro Namukas laikui dalį, nutapyti šiltesnio kolorito spalvomis, perteikiant namų jaukumo, šilumos atmosferą. O Ryto nebus dalyje vaizduojami peizažo, žiemos motyvai, todėl vyrauja šalti, tamsūs atspalviai, kuriantys gūdžią sutemų atmosferą. Lincevičiaus tapybos darbų motyvai kaimiški: lašinių paltis su česnako skiltelėmis, sode stovintis senas avilys, gėlėta staltiesė, nutūpusi kandis... Šios paprastos detalės ne tik kelia nostalgiją, bet ir prikelia socialinę atmintį, kuri susijusi su bendruomeniniais, socialiniais saitais. Lincevičiaus tapyba subtiliai žadina ilgesį pamažu pasitraukiančiai kultūrai. Ypač tiems, kurie patys yra susidūrę su „aukso amžiaus“ praradimu, kurių gyvenime egzistuoja „tėviškė“. Visas tapybos ciklas, kuriame darbai seka vienas paskui kitą tam tikra tvarka, „trunka“ vieną parą. Tai nuoroda į laiko tėkmę ir žmogaus gyvenimo trapumą, panašų į trumpą blyksnį beribėje Visatoje.

Lincevičiaus žvilgsnis į praeitį iš dalies primena tai pačiai kartai priklausančios Eglės Ulčickaitės tapybą. Menotyrininkė Eglė Juocevičiūtė juodu yra pavadinusi „atminties gaudytojais“. Atminties gaudymo metafora tikrai šiems autoriams tinka, tačiau jų atmintis skiriasi. Lincevičių jaudinanti praeitis susijusi „tėviškės“ samprata, prarasto rojaus ilgesiu, kuris tarpsta nuo politinių ir socialinių santvarkų tarsi nutolusioje, idealizuojamoje „senovės“ erdvėje, o Ulčickaitė kūryboje permąsto vietinio, pokomunistinio laiko patirtis ir būsenas.

Anot autoriaus, šis kūrybinis projektas yra pagrįstas idėja, jog „žmogaus mintys yra kuriamoji jo identiteto medžiaga“. Tapydamas menininkas intuityviai ieško atsakymo, kas jis yra – tas jaunas žmogus, dreifuojantis tarp įpareigojančios praeities, prosenelių gyvenimo būdo ir ritualų, ir šiandieninio judraus miestietiško gyvenamo laiko duotybių.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė