Patricija Jurkšaitytė kūrybos įkvėpimo semiasi iš visai kitų šaltinių nei dauguma lietuvių tapytojų. Kaip jos bendraamžis anglas Glennas Brownas ir kai kurie kiti Vakarų menininkai, lietuvė kopijuoja ir transformuoja garsių senųjų meistrų paveikslus. Tiesa, jų konceptualiai racionalias ir ironiškas strategijas Jurkšaitytė pakeičia nevienareikšmišku mįslingai nostalgišku praeities vertinimu.

Patricija yra neoromantikė, kurianti tapyboje hermetišką, lyg kino juostoje inscenizuotą pasaulį su istorinėmis dekoracijomis, kostiumais ir specialiaisiais efektais. Ji pertapo Renesanso ir XVII amžiaus žymių meistrų šedevrų reprodukcijas atkurdama interjerus be juose veikiančių personažų. Menininkė taip pat laisvai improvizuoja ir senųjų didelių arba mažų meistrų tapybos temomis. Jurkšaitytė sako: „Klasikiniuose paveiksluose yra daugybė įdomių dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio nematomi. Žiūrovo dėmesį tose kompozicijose prikausto svarbiausi veikėjai ar siužetui reikšmingi atributai. Bet kiekviename paveiksle yra ir keistų, marginalių zonų tarp būties ir tuštumos, tarp atsitiktinės daiktų ir figūrų samplaikos ir potencialaus naujo siužeto.” Visi meno mylėtojai pastebi, kad Jurkšaitytė pradangino Venerą ar Danają sutelkdama dėmesį į jų guolio audinius arba peizažo detales ar paliko tik ištuštėjusį po Apreiškimo Marijos miegamąjį kruopščiai atkartodama kiekvieną jo įrangos detalę.

Eliminavimas ir rekonstravimas menininkei vienodai svarbūs ir kontempliatyvūs procesai. Jurkšaitytė čia sau nieko nepalengvina. Ji kruopščiai atkuria ne tik gausias detales, bet ir senųjų meistrų pamėgtus spalvinius santykius bei technologijas. Monochromiškus ar nedaugelio spalvų su ryškiais raudonos akcentais paveikslus ji tapo aliejumi su lako lesiruote.

Greta tuščių interjerų paveikslų yra ir drobių su figūromis, kuriose panašiu principu ne pagrindiniai personažai paverčiami svarbiausiais. Ji tapo ir paveikslus su abstrakčiame fone išnyrančiais veidais ir daiktais. Be tradicinio formato, Jurkšaitytė dažnai tapo ir ant siauro horizontaliai išilginto formato drobių. Anot autorės, horizontalus formatas „abiem akims, skirtingai nei vertikalus, kuris ką nors optimistiškai teigia, pasakoja istoriją, turi laiko aspektą.” Sudėtingus epiškus siužetus menininkė pasakoja ne epiškai, bet fragmentiškomis „sekvencijomis“, turinčiomis mįslingų užuominų. Prašmatnūs, gausiai drapiruotų interjerų vaizdai gali būti interpretuoti ir kaip namų idilė, ir moteriškumo metafora. Jos tapybos istorizuojantys „anachronizmai” dvelkia melancholija, todėl juos galima suvokti ir kaip vaizduotės miražą ar net kaip būties laikinumo alegoriją. Jurkšaitytė sako: „Mano paveikslai yra tarsi laiškai butelyje – jie nėra skirti konkrečiam žmogui.“

Be retrospektyvios tapybos, interpretuojančios meno istoriją, menininkė yra sukūrusi nemažai ir visai kitokių kūrinių aktualiomis šiuolaikinės architektūros ir grožio procedūrų temomis. Greta tradicinių priemonių šiuose projektuose ji pasirenka performansus ir akcijas daug dėmesio skirdama bendravimui su publika.

Raminta Jurėnaitė