Patricija Gilytė, 1997 m. išvykusi studijuoti į Miuncheną, dabar vadinama Vokietijoje dirbančia lietuvių menininke. Iš pradžių dėjusi visas pastangas atsiriboti nuo įtakų – tiek lietuviškų, tiek vokiškų, vėliau suvokusi vidinę emigraciją kaip būdą atsinaujinti, o fizinę – kaip prabangą, Gilytė derina keliones į savo vidų su realiomis – po skirtingas šalis ir miestus. Tos vidinės ir realios kelionės ir yra menininkės būdas rasti atsakymus į jai kylančius klausimus, iš kurių pagrindinis, ko gero, yra apie paliktus namus.

Menininkė kuria stacionarią ir performatyvią skulptūrą, performansus, videoinstaliacijas; kartais žanrai susilieja, pereina vienas į kitą. Skulptūra atgyja performanse, o šis nufilmuotas tampa videomeno kūriniu. „Pasaulį, kuriame gyvename, stebiu įdėmiai, tačiau kartu ir sutrikusiai – noriu jį taip ir parodyti, panašiai kaip tai daro poetai poetinėmis priemonėmis“, – sako Gilytė.

Daug kas jos darbuose užšifruota, mįslinga. Videodarbuose pilna nuorodų ir citatų, susijusių su kontekstu, literatūra, paslaptingų balsų, kurie neatsiejamai susipina su pačios autorės pastebėjimais. Gyvūnai ir paukščiai – pelėdos, varnos, avys – jos darbuose yra pasakiškos būtybės, kalbančios citatomis iš romanų ir laikraščių, provokuojančios suintriguotą žiūrovą įsitraukti į pokalbį, kurio nesupranta. Autorė intelektualiai žaidžia su intertekstinėmis nuorodomis, žodžių nuotrupomis, kurias semia iš lietuvių poezijos, XIX a. literatūros. Jos kūryboje susipina kultūriniai klodai, geografinės nuorodos, tradicijos ir jų laikymosi ribos, senųjų kultūrų mitai. Visa tai kuria intelektualų ir daugiaplanį reikšmių ir prasmių tinklą, iš kurio žiūrovas išsižvejoja tai, ką gali perskaityti; dažnai susipindamos nuorodos kardinaliai keičia prasmes, vesdamos stebėtoją ir suvokėją nežinomų sričių link ir priversdamos jį tapti klajūnu. Anksčiau Gilytės veiklos sritis buvo daugiausia videodarbai, tačiau nuo 2008 m. ji ima trauktis iš dažnai laikino, efemeriško videopasaulio ir vis dažniau kuria daiktiškas, materialias skulptūrines instaliacijas, susietas su konkrečia vieta, kur tuo metu dirba.

Pati autorė šias instaliacijas vadina pikselių kūriniais. Šis pasikeitimas buvo padiktuotas autorės noro įpavidalinti, sudaiktinti videoprojekcijas; tam tikra prasme videoprojekcija juk taip pat yra paveikslas, tai plokščias stačiakampis, kuriame vyksta veiksmas. Atrodo, kad autorė vis labiau jaučia realios materijos trauką; dviejų dimensijų stačiakampio ekrano nebepakanka, ji siekia iš jo išsiveržti, sunaikinti jį, tačiau šis taip lengvai nepasiduoda. Videomeno specifika – greitis, vaizdų kaita – išlieka, tik įgyja kitus pavidalus. Todėl pikselių kūriniai – tarsi materialus, daiktiškas vienas ant kito užslenkančių kadrų variantas.Gilytė kuria mozaikiškus miestų atvaizdus, panašius į architektų maketus, tik vietoj horizontalių plokštumų, ant kurių paprastai eksponuojami maketai, Gilytės darbai padengia vertikalias sienas.

Šie realiai egzistuojančių, konkrečių miestų peizažai (cityscape, šis žodis čia tinka geriau) – ir subjektyvūs, ir objektyvūs. Juose žiūrovas gali atpažinti pastatus, jų išsidėstymą, pagrindinę miesto plano struktūrą, tačiau tai jokiu būdu nėra tikslūs architektūrinio landšafto atkartojimai. Tai greičiau menininkės bandymas asmeniškai suvokti ir patirti miestą – ir taip atkartoti jo įspūdį. Ji siekia pajausti ir perteikti miesto ritmą, suvokti ir iššifruoti jo kodą.

Tam didelę reikšmę turi ir medžiaga; miestų atvaizdai ant sienų išdėlioti iš cukraus kubelių, kuriuos autorė traktuoja skirtingai. Kartais šie kubeliai kilę iš skirtingų vietų (vokiški ir lenkiški, sudėti į vieną kūrinį, jie kalba apie bendrą skirtingų tautų miesto – Ščecino – istoriją), kartais jie tirpinami ir liejami į naujas formas, primindami saldumynų reikšmę islamo kultūroje, kartais derinami su kitomis medžiagomis – putplasčiu ar gipsu. Skirtingose šalyse jų dydžiai ir proporcijos taip pat keičiasi; menininkė naudoja juos tarsi pikselius ir iš jų dėlioja erdvinį vaizdą. Dirbdama Hamburge, Ščecine, Stambule, Štutgarte Drezdene ir Kaune, ji kaskart galvoja apie konkrečios vietos specifiką, kultūrinius skirtumus ir ypatumus, politinius niuansus, kalbą.

Viena intelektualiausių lietuvių menininkių savo kūryboje derina videomeną, architektūrą, site specific, nuolat dalyvauja bendruose projektuose su Vokietijos, Lenkijos, Turkijos, Graikijos menininkais, kurdama savo asmeninį kelionių – tiek realių, tiek vidinių – tinklą.

Jurgita Ludavičienė