Prieš pradėdami dirbti kartu Nomeda Kavaliauskaitė ir Gediminas Urbonas kūrė atskirai, net dalyvaudavo prestižinėse tarptautinėse parodose. Urbonas dar studijuodamas skulptūrą 1988 m. su bendraminčiais įkūrė pirmąją Lietuvoje akcijų ir performansų meno grupę „Žalias lapas“, labiausiai žinomą dėl savo akcijos Kelias (1990) priešais Vilniaus rotušę. Taip pat sukūrė erdvės instaliacijų (Skrydis virš gegutės lizdo, 1996). Viena įspūdingiausių ankstyvųjų jo skulptūrų – Nepakeliama būties lengvybė, (1990): pasiskolintas Milano Kunderos romano pavadinimas derėjo prie granito luito su pritaisyta tikra seno lagamino rankena. Šiandien kūrinys atrodo kaip pranašiškas masinės emigracijos ženklas.

Grafikos studijas baigusi Nomeda pradžioje daugiausia kūrė inscenizuotas fotografijas. Vienas įdomesnių jos darbų – su menininke Elena Valiukaite pagal XIX a. pabaigoje Vienoje išleisto namų ruošos ir slaugos vadovo graviūras sukurta švelniai homoerotiška gyvųjų paveikslų serija Dviese periferijoje (fotografas Gintautas Trimakas, 1994–1997).

1993 m. Urbonas su menotyrininku Sauliumi Grigoravičiumi įsteigė nepriklausomą šiuolaikinio meno galeriją „Jutempus TMP“ (tarpdisciplininio meno projektai), į jos veiklą aktyviai įsitraukė ir Nomeda. 1997 m. „Jutempus“ neteko patalpų ir įsikūrė Urbonų bute. Tuomet jie ne tik kartu darbavosi projektų vadybos ir sklaidos srityje, bet ir ėmė drauge kurti. Riba tarp vadybos ir kūrybos jų veikloje niekuomet nebuvo aiški. Pirmasis bendras jų darbas buvo laidų serija per LRT „tvvv. plotas“ (1998), čia pokalbiuose su kitais menininkais buvo svarstomi įvairūs kūrybos klausimai.

Nacionalinės dailės galerijos įsigytoji Transakcija (2000) – pirmasis stambus tarpdalykinis, bendradarbiavimu su kitais žmonėmis ir kitų profesijų atstovų dalyvavimu grįstas Urbonų projektas, išgarsinęs juos visoje Europoje. Pristatomas Vilniuje, Budapešte, Štutgarte, Stokholme, taip pat 2002-ųjų Kaselio „documentoje“, jis kaskart atrodė lyg kita paroda, nes ta pati koncepcija – diskusijų scena patriarchalinės tvarkos ir lyčių politikos Lietuvoje nuo sovietmečio iki šių dienų kritika – įgaudavo vis kitokį architektūrinį ir audiovizualinį pavidalą.

Kritiniam lyčių stereotipų tyrimui menininkai pasitelkė 1947–1997 m. Lietuvos kino studijos filmų archyvą (jų sudarytas rinkinys gerai atspindi moters vaidmenį šeimoje ir visuomenėje), filmuojamus interviu su moterimis – savo darbe feminizmo klausimus svarstančiomis menininkėmis ir mokslininkėmis, taip pat psichiatrus, kurie nufilmuoti stebintys ir komentuojantys filmus. Psichiatrijoje taikomas transakcinės analizės metodas grindžiamas „dramos trikampiu“ – aukos, persekiotojo ir gelbėtojo vaidmenų kaita. Moterims lietuvių kultūroje visuomet tenka aukos vaidmuo, nors, pasirodo, aukos scenarijus lietuviams apskritai būdingas ir turi senas istorines tradicijas. Dirbtinai sukonstruota ginčo erdvė projekte dalyvaujančioms moterims suteikia progą iš naujo išgyventi aukos scenarijų grėsmingos psichiatro institucijos priežiūroje.

Transakcijos tęsinyje Ruta Remake (2002) menininkai nagrinėja moters tapatumą ir socialinius vaidmenis, konstruojamus per susvetimėjusį, dirbtinį, medituotą balsą. Įkvėpti minties, kad moters balsas neegzistuoja ir patriarchalinėje visuomenėje nepageidaujamas, jie mėgina ieškoti balso, galinčio atkurti „autentišką“ moteriškumą, bet šias paieškas projekte užgožia dėmesys atraktyvioms garso įrašymo ir atkūrimo technologijoms.

2005 m. pradėtas projektas Pro-testo laboratorija – ryškus dalyvaujamojo meno pavyzdys, ištrynęs ribą tarp meno ir politinio aktyvizmo. Jis prasidėjo kaip plataus masto visuomeninis judėjimas už Vilniaus miesto viešųjų erdvių išsaugojimą sužinojus, kad bus sunaikintas prieš kurį laiką privatizuotas „Lietuvos“ kino teatras Vilniuje. Nebenaudojamoje kino teatro dalyje, kur sovietmečiu buvo bilietų kasos, Urbonai įsteigė laboratoriją, skirtą kurti, nagrinėti ir archyvuoti įvairioms protesto formoms. Laboratorijoje ir skvere priešais kino teatrą vyko vieši susibūrimai, performansai, filmų peržiūros, koncertai, viešos diskusijos, TV tiltai, ekskursijos, madų demonstravimas, maisto gaminimo vakarėliai, piešimo dirbtuvės vaikams. Akcijos vyko ir kitose miesto vietose – kartą ant tiltų, Trijų Kryžių kalno ir kitų objektų buvo pakabinti transparantai su užrašu „Parduota“.

Į projektą įsitraukė daugybė savanorių, viešųjų erdvių situacija nepatenkintų žmonių ir visuomeninių judėjimų – kultūros darbuotojai ir intelektualai, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, VU TSPMI, M. Romerio universiteto studentai ir dėstytojai, žalieji, anarchistai, naujieji kairieji. Pastarųjų gretos projekto metu taip sutvirtėjo, kad 2008 m. jie įsteigė organizaciją „Naujoji kairė 95“. Patys menininkai projekto metu įsteigė pilietinį judėjimą „Už Lietuvą be kabučių“. Netiesiogiai į projektą buvo įtraukti sklypo savininkai, dėl gaišaties nuostolių kreipęsi į teismą, Vilniaus savivaldybė – atsakovas teisme, taip pat peticiją su parašais už viešųjų erdvių išsaugojimą ir visuomenės dalyvavimą sprendžiant jų likimą gavusi Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Suarchyvuota, į lentynėles sudėliota projekto medžiaga jau kaip Urbonų meno kūrinys vėliau eksponuota parodose, taip pat ir Lietuvos paviljone 2007 m. Venecijos bienalėje.

2007 m. Venecijoje Urbonai pristatė projektą Villa Lituania. Taip vadinamas pastatas Romos centre, kur 1933–1940 m. buvo įsikūrusi Lietuvos ambasada. Okupavusi Lietuvą, Sovietų Sąjunga su Italijos valdžios žinia okupavo ir šį pastatą. Nepaisant Lietuvos pastangų jį susigrąžinti, čia tebėra Rusijos konsulatas. Urbonų projekto ašis – planuojamos taikos balandžių lenktynės iš Venecijos į Romą, į „Villa Lituania“. Deja, per bienalės atidarymą Lietuvos ir Italijos balandžių augintojų parūpinti paukščiai išsilakstė visomis kryptimis, nes nebuvo jokios galimybės jų užauginti balandinėje „Villa Lituania“ sode. Bienalės metu vyko derybos dėl balandinių statybos Romos viešajame parke ir naujų lenktynių, bet patikimų žinių apie jas ar juo labiau jų poveikį Rusijos valdžiai nėra. Lietuvos paviljone buvo eksponuojamas skulptūrinis į „Villa Lituania“ pastatą panašios balandinės modelis. Projekto dalimi taip pat tapo nufilmuotas pokalbis su ambasadoriumi egzilyje Kaziu Lozoraičiu, su Lietuvos okupacija susijusių protesto grafičių Romoje tyrimas, susirašinėjimas su Rusijos konsulatu Romoje, įvairiomis Lietuvos ir Italijos institucijomis. Lietuvos užsienio reikalų ministerija neoficialiai projektą įvertino kaip itin neatsargų kišimąsi į tarptautinės diplomatijos sritį.

Nuo 2009 m. dirbdami menų dėstymo programoje Masačusetso technologijų institute JAV, menininkai daugiausia plėtoja ekologijos temas.

Erika Grigoravičienė