Nijolė Šaltenytė kuria estampus, miniatiūras, ekslibrisus, iliustruoja knygas. Dailininkė mėgsta serijas estampų, kuriuose idėja vystoma nuosekliai stebint motyvų metamorfozes. Jos kūrybiniam procesui nebūdinga ūmus impulsyvumas, o inspiracijų idėjoms ji semiasi iš kultūrinės terpės – filmų, muzikos, kelionių ir pan.

Jau ankstyvuosiuose kūriniuose dailininkė prabilo originaliomis plastinėmis metaforomis, formavo savitą ekspresyvų stilių. 8 deš. pabaigoje – 9 deš. lietuvių grafikoje išpopuliarėjusi romantizavimo tendencija ne visad tiko Šaltenytei. Jai norėjosi sudėtingesnio, ne tokio lyriško tikrovės vaizdavimo. Grožio, estetikos ji neatmetė, tačiau bandė keisti jų sampratą. Jautėsi sukaustyta siužeto, troško daugiau paslapties, tad „konkretumą ėmė pridengti šešėliu“. Dailininkė mėgsta sutemų, vakaro prieblandos laiką, ir daugelyje jos kūrinių yra melancholiško besibaigiančios dienos, tam tikro etapo baigties liūdesio. Sutemos tirštos, ir tik atidžiau įsižiūrėjęs imi atpažinti detales. Tikri ir neregėti pavidalai išnyra priešais žiūrovą, nustebindami dydžiu ar formos keistumu.

Daugelis kritikų pastebi siurrealistinę Šaltenytės estampų prigimtį. Su siurrealizmu ją sieja fantazijos lakumas, pomėgis vaizduoti objektus netikėtomis aplinkybėmis, netipišku rakursu bei netikroviško mastelio. Šaržuoti groteskiški personažai ar aplinka jos kūriniuose kartais turi slegiančio košmariško sapno įtampos. Dailininkei svarbu pažinti ir atskleisti žmogiškosios prigimties paslaptis be herojinių pozų, neidealizuojant. Žmogaus figūra – viena pagrindinių Šaltenytės grafikos išraiškos priemonių. Kartais ji lyg ir neturi tiesioginių sąsajų su tikrove, išreiškia vien abstrahuotą nesubuitintą emociją: meilę, pyktį, neapykantą. Menininkė nebijo rodyti santykinai nepatrauklių personažų. Jos herojai ne visad tobulų proporcijų, kresnoki, šiurkštokų, šaržuotų veido bruožų. Ironija dailininkei – atsvara perdėtai gausiai poetizuotai grafikai. Ji nemėgsta patetikos, siekia kuo lakoniškesnės meninio vaizdo sandaros.

Nemažai pastarųjų metų Šaltenytės estampų neįprasto formato. Ji raižo rombo, vertikalaus pailginto ar horizontalaus suspausto formato kompozicijas. Rombo pavidalo kompozicijos menininkei atrodo sklidinos žaismo, neramaus ritminio judėjimo, ypač tinkančio įkūnyti gyvūnijos pasaulio gyvybingumą, o siauras pailgintas formatas parankus groteskiškai figūrai ar jos fragmentui įkomponuoti. Kartais ji renkasi vieną apibendrintą motyvą ar sustambintą, „iškadruotą“ detalę.

Nijolė mėgsta eksperimentus: neseniai ji išbandė skaitmeninę grafiką. Vis dėlto brandžiausi menininkės kūriniai gimė improvizuojant klasikine oforto ir akvatintos technika, ji papildoma reljefu, koliažu, dygsniavimu ar siuvinėjimu. Šios priemonės padeda išplėsti mintį ir praturtina vaizdą. Įtaigūs Šaltenytės ofortai baltame popieriaus lape sudygsniuoti baltu medvilnės siūlu. Papildoma faktūra gali „sujudinti“ žydinčius medžius, įkalinti paukščius ar nenutrūkstančiais saitais susieti du žmones.

Pastarųjų dešimtmečių lietuvių grafikoje justi eksploatuojama intelektualinė sfera. Kūrinio idėja tampa ne mažiau svarbi nei išraiška, vis daugiau atsiranda žaidimo, pokšto elementų. Grakščiai ir žaismingai šiame kontekste Šaltenytė interpretuoja moters temą. Moters pasaulis, jos koketiškumas, vienatvė, žavesys ir slapti troškimai jos kūryboje iškyla įvairiais aspektais. Dailininkės kūriniai dažnai ironiški ir asociatyvūs. Iš pirmo žvilgsnio moters čia lyg ir nėra. Yra ženkliški įvaizdžiai, per kuriuos juntamas užburiantis erotiškai aistringas moters buvimas, – rožės, nugaros linkis, nėriniuotos kojinės kraštelis, rafinuotas apatinis trikotažas, įžūloki aukštakulniai ar manieringi aulinukai... Šaltenytė – puiki moters sielos žinovė, nebijanti apnuoginti savosios lyties ydų bei trūkumų.

Jos estampuose nėra literatūrinio pasakojimo, tik labai taikliai parinkta detalė ar motyvas. Personažai kuriami su lengva ironija, lyg pasišaipant iš žmogiškosios prigimties smulkumo. Nijolės kūriniuose visada yra ir literatūrinė mįslė, savotiška intriga, perteikiama įtaigia apgalvota plastine forma, paliekama erdvės žiūrovo apmąstymams. Spalva Šaltenytės kūriniuose visad minimali, ir dažniausiai pasitelkiama tik akcentiniams kūrinio elementams išryškinti.

Apžvelgiant menininkės kūrybą radikalių pokyčių, regis, nebuvo. Gana nuosekliai eita nuo kameriškų, trapių, romantinio polėkio nestokojančių peizažinių kompozicijų iki apibendrintos monumentalizuotos formos. Žmogus, jo paskirtis ir dvasiniai išgyvenimai visada buvo svarbiausia jos kūrybos tema. Galima justi ir šiek tiek skausmingą gilinimąsi į save bei pasaulį aplinkui.

Šaltenytė – intuityvistinės iracionalistinės kūrybos atstovė, ją domina aistra, instinktai, nuojautos, tačiau jos kūriniuose nėra bauginančios realybės. Jaukūs personažai, geraširdiškos jų povyzos sušildo dailininkės kuriamas poetines, mistines ar ironiškas asociacijas. Dailininkės kūryba savitai įsilieja į margą šiuolaikinės lietuvių grafikos paveikslą, praturtindama jį analitiniu meniniu pasaulėvaizdžiu, stipria doze ironijos ir sąmojo.

Regina Urbonienė