Abiejų brolių (Andriaus ir Nerijaus) kūrinius nesunkiai atpažįstame iš charakteringų formų, kūrybinių strategijų, kurios, nors būdamos giminingos, kiekvieno autoriaus nukreipiamos skirtingais vektoriais. Nerijaus Ermino kūrybai apibūdinti vienas iš pagrindinių žodžių būtų „konstruktorius“. Dekonstravimas, sukonstravimas naujų objektų, naujų naratyvų iš skirtingų dalių, medžiagų, jas dėliojant lyg abstrakčias lego kaladėles, o greta, nepaisant formų ar prigimties skirtingumo, kaip ir žymiajame konstruktoriuje, prijungiant itin realistines, labai konkrečias figūras, objektus – medį, gėlę, žmogaus figūrą, indą, knygą, buitinius garsus ir pan. – Ermino skulptūrose ar instaliacijose randa tąsą modernistinio asambliažo tradicija, kur įvairūs, dažniausiai išmesti, buities rakandai, jų fragmentai, lėlės ar jų dalys, industriniai mechanizmai menininko valia paverčiami vientisu dariniu, turinčiu naują naratyvą. Tiesa, Erminas visa tai tvirtina ne prie paveikslo plokštumos, o kuria erdvines skulptūras ar instaliacijas, kaip vieną iš dėmenų dažnai įtraukdamas ir ekspozicinę erdvę. Šios skulptūros anksčiau būtų charakterizuojamos kaip kentaurai, sirenos, basiliskai, o dabarties pasaulyje jos vadinamos hibridais. Jie atgamina vaikišką malonumą ne tik ardyti, bet ir jungti nesujungiamus dalykus, nekreipiant dėmesio į visus draudimus ar įsitikinimus. Ermino genetiniai eksperimentai duoda vaisių, tiesa, tai ne pomidoro ir pasifloros, ananaso ir banano hibridai, išvesti mokslininkų, bet sovietinės spintelės ir bažnytinės vėliavos hibridas, kabanti skepetaitė iš baldinės plokštės.

Šios menininko itin mėgstamos medžiagos – baldinės plokštės – šaknys driekiasi iš praeities. Laminuota medienos drožlių plokštė dažniausiai yra paimta iš senų nenaudojamų sovietmečio baldų, nors, kaip teigia menininkas, jį žavi ne tiek nuorodos į praėjusį laikmetį, kiek pati prabangiai nulakuota medžiaga. Erminas ją pjausto, kurdamas naujus daiktus, abstrakčias struktūras ar vėl paversdamas funkciniais objektais, pavyzdžiui, lentynėle, kartais palikdamas tą pačią baldo funkciją, kartais išlaikydamas beveik jį visą, tik išaugindamas kubistinės struktūros ataugas. Šios abstrakčios sintetinės formos, kurias menininkas sistemingai eksploatuoja, kartu primena negyvosios gamtos kūrinius – kristalus. Sovietinė sekcija (kaip ir pigios vonios plytelės), iš kurios menininkas dažniausiai gamina savo lego abstrakčiąsias dalis, galėtų būti dar vienas pagrindinis žodis, nužymintis jo kūrybos metodus, – rasti šiukšlyne, tarp sendaikčių niekam nereikalingi daiktai įauga į instaliacijų audinį kaip ir klasikinės „vertingosios“ medžiagos, tokios kaip bronza, medis, iš kurių pagamintos greta atsiradusios kūrinio dalys, taip pat nepamirštant šiuolaikinių technologijų teikiamų galimybių. Ermino kūrinių multimedžiagiškumas lygus multikultūriškumui, kai sovietmečio artefaktai, nešantys praeities krūvius, įtaisomi greta į dabarties problematiką rodančių daiktų ar jų darinių, o štai dar – krikštykla, kryžius, Kristaus portretai, bylojantys apie katalikiškąjį kultūros pjūvį, ar knyga Medžio raižyba Dagestane (Резба по дереву в Дагестане).

Šis multimedžiagiškumas, konstravimo principas artimas Ermino mokytojo Mindaugo Navako kūrybai, tačiau Ermino kūrinių dalys išsiskaido erdvėje, nebesilaikydamos vientisos skulptūros formos, jos įsitraukia į dialogą su aplinkine erdve, kartais net visai jai paklusdamos, virsdamos instaliacijomis, savitais scenografiniais pasakojimais. Scenografiškumo įspūdį dažnai stiprina ir naudojamos pigiai atrodančios medžiagos (putplastis, makrofleksas ir pan.), kuriančios butaforijos, netikrumo, pigumo įspūdį, nors šios iš tiesų visai nėra pigios. Čia, matyt, įtaką daro ir menininko atliekami komerciniai užsakymai, skirti užsidirbti pragyvenimui. Tačiau Erminui, kaip ir Duoniui (Donatui Jankauskui), tokia patirtis tik praplečia kūrybinių įrankių arsenalą, pridėdama kūriniams tokią svarbią dirbtinio, iliuzinio pasaulio dimensiją.

Kaip atskirą segmentą būtina išskirti gyvosios gamtos dalyvavimą kūriniuose. Dažniausiai tai medžiai, nors yra archajinė skulptūros medžiaga, menininkui jie visų pirma įdomūs savo pirmine forma, su visomis šakomis, natūralūs. Gyvoji gamta Erminui ir pažodžiui gyvoji – vandenyje plaukiojanti žuvelė ar Jericho rožė, galinti bet kada atsigauti vos tik gavusi drėgmės. Kaip ir negyvoji gamta, mirusi beveik pažodžiui, – rasta žmogaus kaukolė.

Galėtų kilti nuostaba, kokiu būdu autorius suvaldo visą šį multichaosą. Tačiau kaip lego turi savo modulių sistemą, palaikančią darnią tvarką tarp itin skirtingų dalių, taip ir Ermino kūriniuose pagrindinis raktas yra ne išorinės formos, medžiagos, o už jų slypinti autoriaus valia, jo pasakojimas. Jis intuityvus, kuriamas per asociacijų grandines, remiantis poezijos metodais, kur net socialinė kritika (o jos visuomet yra pasakose) pasitelkiama pagrindiniam siužetui. Kaip tikro pasakininko tekste nenustembame, kad gerasis gelbėtojas yra gan baisus riešutų gliaudymo įrankis – Spragtukas, nesistebime, kad raganos ar fėjos skraido, o nykštukai – mažutėliai, iš karto patikime anksčiau nematytais personažais, pasižyminčiais naujomis, iki šiol negirdėtomis galiomis, – Mere Popins arba Hariu Poteriu, taip ir Erminas savo sukurtuose pasauliuose mus priverčia tikėti jo naratyvais, nenustebti dėl herojų, t. y. kūrinio dalių, skirtingų dydžių, kilmės ar medžiagų, iš kurių jie sukurti. Pamažu jo kūrinius patirdami erdvėje, pamažu eidami per (pro) jo instaliacijas nuo vienos dalies prie kitos, mes iš esmės atliekame tą patį pasakos skaitymo procesą, tik parašytos vizualiąja šiuolaikinio meno kalba.

Aistė Kisarauskaitė