Turbūt tinkamiausias žodis jaunosios kartos tapytojos Monikos Plentauskaitės (g. 1993) darbams nusakyti būtų „parafrazė“. Tapytojos drobės dažnai „perpasakoja“ kartą fotografijose jau „pasakotas“ istorijas, papildydamos jas įtaigiais šiuolaikiniais kontekstais ar fiktyviais siurrealistiniais motyvais. Tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi menininkė, dar magistrantūroje pradėjo plėtoti savitą tapybos stilių, kurio epicentre įvairios rastos ar pačios tapytojos padarytos nuotraukos. Pertapydama fotografijose įamžintus motyvus, savo drobėse menininkė kuria naujus sapniškus scenarijus – mistiškas realybės alternatyvas, kelia tapatybės, identiteto klausimus.

Tapytojos susidomėjimas tapatybės ir identiteto temomis prasidėjo nuo klaidos pase. Tiesa, ne menininkės, o jos senelio. Jis Antrojo pasaulinio karo metu juos turėjo net du. Pradingus originaliai paso versijai, liko ta, kurioje menininkės senelio pavardėje padaryta nežymi klaida. Taigi ir menininkės pavardė šiandien – Plentauskaitė, o ne Plintauskaitė, kokia galėjo būti. Ši istorija apie senelį ir savo pavardės kilmę įkvėpė menininkę žaismingoms savasties paieškoms tapyboje į pagalbą pasitelkiant fotografijas.

Tačiau tipišku fotorealizmu Monikos tapybos nepavadinsi. Menininkė niekada tuščiai nepertapo pirminio fotografijoje aptikto atvaizdo ir nesistengia mimetiškai jo atkartoti. Tapytojos drobėse antram gyvenimui atgimstantys fotografijų motyvai teptuko tarsi įelektrinami, įkraunami lig tol nespinduliuotos energijos. Kone svarbiausi tapybos veikėjai – nuotraukose užfiksuoti žmonės (dažnai vaikai, menininkės šeimos nariai) ir daiktai (neretai žaislai). Pirmieji drobėse nuasmeninami ir tampa universaliais daugeliui „perskaitomais“ herojais. Antrieji – tarnauja kaip metaforų, simbolių, istorinių nuorodų šaltinis.

Monikos tapybai būdingas tam tikras režisūrinis žvilgsnis į vaizduojamą realybę, kuri tapybinėje plotmėje sumaniai mainosi su siurrealistine mąstysena, savotiška sapno logika. Regimybės ir realybės santykis menininkės kūryboje labai trapus, visai kaip teatre. Pati autorė dažnai pabrėžia butaforinę savo paveikslų prigimtį. Ne veltui vienas dažniausių tapybos motyvų – užuolaidos. Masyvios, sunkios, sodrių spalvų, jos dažnai įrėmina paveiksluose vaizduojamus siužetus arba tampa jų fonu. Tai savotiška nuoroda į fikcinį paveikslų dėmenį, spektakliškumą, kartu leidžianti numanyti, kad žiūrovui matoma tik dalis fasado. Užuolaidų motyvą taip pat galima laikyti užuomina į vaizdų prigimtį tyrinėjusio žymaus belgų tapytojo René Magritte’o kūrybą. Menininkės tapyboje gausu panašių nuorodų į meno istoriją. Be užuolaidų, jos drobėse dažnai aptinkamas plunksnų motyvas. Menininkės tapomuose paveiksluose jos dažnai skraido ore, taip liudydamos neseną veiksmą ir kurdamos kontrastą su fotografišku paveikslų stojiškumu.

Kone visas esmines Monikos kūrybos savybes atspindi viena mįslingiausių tapytojos drobių – Nakties sargyba (2017). Paveikslo pavadinimas – nuoroda į olandų tapytojo Rembrandto 1642 m. sukurtą paveikslą tuo pačiu pavadinimu. Be pavadinimo, paveikslai taip pat dalijasi panašiu koloritu ir dramatiška šviesokaita, tačiau tai ir viskas. Rembrandto paveikslas vaizduoja Amsterdamo civilinės sargybos narius. O Monikos – nedidelę (tačiau peizažo fone tiesiog milžinišką) mergaitę suaugėlės veidu žaislinio avinėlio draugijoje. Didingą karinį Rembrandto siužetą menininkė pakeičia itin asmenišku naratyvu. Tapytojos paveiksle vaizduojama mergaitė turi tapytojos močiutės veidą ir pačios tapytojos akis. Už pavadėlio ji laiko menininkės vaikystės žaislą – pliušinį avinėlį, o jos fone matyti Kražių – tapytojos mamos gimtinės – peizažas. It koliažas iš daugybės skirtingų poteksčių sulipdytas paveikslas savotiškai įamžina net tris menininkės šeimos moterų kartas.

Įdomu, kad 2019 m. tapytoja nutapė dar vieną paveikslą pavadinimu Dienos sargyba. Jame Nakties sargyboje vaizduojamą mergaitę pakeičia milžiniškas šuo, o avinėlį – keraminis nykštukas, demonstratyviai rodantis žiūrovui vidurinį pirštą. Nauji herojai stovi tame pačiame Kražių peizaže, tik nušviesti jau kitos – dienos – šviesos. Tai tarsi dar viena to paties vaizdo versija, dar vienas menininkės siūlomas povaizdis, perpasakojimo perpasakojimas. Tai rodo, kad menininkės vaizdų režisūra nesibaigia vien fotografinių motyvų perkėlimu ant drobės. Vaizdo kelionė tęsiasi ir toliau, kaskart papildydama pirminį atvaizdą naujomis prasmėmis. Menininkės tapyba atlieka kone archeologinį vaizdų tyrimą ir kartu yra taiklus šiandienio vaizdų pertekliaus ir dažno dirbtinumo komentaras. Subtiliai ir šmaikščiai tapytoja kuria savitą tapybišką realybės dokumentą su „paklaida“.

Justė Litinskaitė