Esu kaip iškreiptas veidrodis to, kas supa, ką patiriu bendraudama su aplinka. Monika Furmanavičiūtė

Monikos Furmanavičiūtės kūrybą kai kas pavadintų feministine, kai kas – narciziška, o trečias pabrėžtų moteriškosios tapatybės paieškas bei jos vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje. Ir visi būtų teisūs, nes jaunos menininkės darbuose knibžda, mutuoja, veriasi, gniaužiasi, telkiasi įvairiausi minėtų sandų lydiniai. Monika stengiasi būti drąsi ir atvira žiūrovui, bet pirmiausia – sau. Esu kaip iškreiptas veidrodis to, kas supa, ką patiriu bendraudama su aplinka. Negaliu pasakyti, ko iš tikrųjų ieškau tame realybės atspindyje. Taip tapatinuosi su mane supančia aplinka ir kaskart matau vis naują savo refleksiją, kurioje gyvenimas deformuojasi ar mistifikuojasi, – sako autorė.

Furmanavičiūtės pavardė tapo plačiau žinoma 2008 m., jai pradėjus aktyviai dalyvauti grupinėse parodose. 2009 m., būdama magistrantūros studentė, ji surengė personalinę parodą „Gravitacija“, ir joje eksponuoti darbai studijų pabaigoje įvertinti padėkos raštu už „raiškų figūratyvumą šiuolaikinės tapybos lauke“. Monikos darbai netruko įsiminti kaip ekspresyvūs, emocionalūs, netikėtos, siurrealistinės kompozicijos, nebijantys autoerotinių elementų. Jau ankstesniuose darbuose buvo aišku, jog Furmanavičiūtė kūryboje gręžiasi į save ir mėgina pažinti vidinį pasaulį bei jo demonus. Todėl beveik visuose darbuose vienokiu ar kitokiu rakursu regimas jos autoportretas, kartais – tik pakaruokliškai kabančios kojos greta gėlėto kavinuko, kartais – susikrimtęs, pamėkliškas veidas, o kai kada lyg Fransio Beikono (Francis Bacon) drobėse skausmingai deformuotas, „mėsiškas“ kūnas (pavyzdžiui, kolekcijoje esantis Taške B). Daugumoje darbų autoportretas nupiešiamas tik kaip siluetas – vien juoda linija, kiaurai peršviečiamas. Taip jis lyg užsimena apie pamėklišką ir nematerialią savo būtį. Šalia efemeriškumo realistiškai ištapyti kasdieniai, buitiniai daiktai atrodo esantys nepajudinamai tikri.

Dažnai autoportretiškas kūnas esti įsivėlęs į nežinomus, bet nujaučiamus paslaptingus archetipinius (pirmykščius) ritualus, primenančius aukojimą. Pavyzdžiui, kūriniuose Teigiama (2010) ir Teigiama II (2013) jis gravituoja aukštyn kojomis apverstoje menininkės virtuvėje ir tarsi grasinasi paguldomas į lempos gaubtą, netikėtai įgavusį atnašavimo taurės pavidalą. Moters kūno „aukojimas“ jį prilyginant gėrimui arba maistui (tarkim, šokoladiniam keksiukui) tęsia feministinės Vakarų dailės tradicijas. Prisiminkime kad ir britės Saros Lukas (Lucas) autoportretus su lyties organus pridengiančiais kiaušiniais ir bandelėmis. Menininkė dekonstruoja šiuolaikinės moters tapatybės vaizdiniją popkultūros, posovietinio būvio, virtualėjančio pasaulio ir filosofinės Žano Bodrijaro (Jean Baudrilard) hipertikrovės plotmėse. Pavyzdžiui, kūrinyje Turiu pieno (2011) supermeno kostiumą vilkinti herojė, tarytum tarybinės fermos kolūkietė, išdidžiai neša pieno sklidinus kibirus kosmoso kanjonuose, arba apmąsto savo klaidas Ką aš padariau blogai (2011), melancholiškai parimusi tarp dinozaurų. Kad šie fantasmagoriški sugretinimai – tai fiktyvios hipertikrovės miražas, išduoda išsipikseliavęs, benykstąs kūno kontūras. Kita vertus, gal tai rodo ne nyksmą, o atsiradimą ir sumaterialėjimą? O gal kompiuterinio vaizdo „pikseliai“ – tai užuomina į tradicinę moterišką veiklą – siuvinėjimą?

Furmanavičiūtės tapyboje dažnai tarpusavyje grumiasi kontrastai. Sakralumas sugretinamas su popkultūra, ryškios spalvos su nykiomis, tikrovė su fikcija. Ypač justi kontrastas tarp gyvo, organiško, „mėsiško“ ir sintetinio, šalto, daiktiško. Vis dėlto menininkė geba įžvelgti daikte gyvybę, o kūne – sudaiktėjimą. Pastarųjų metų darbuose, anot autorės, šie du sandai palaipsniui ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį-mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe. Taigi kai kuriuose darbuose jau įžvelgtume ir transhumanistinių ateities pranašysčių. Kas nuspės, kokia bus ateities moteris, ar ją tebedraskys vidinės prieštaros dėl sociumo keliamų reikalavimų?

To, kas gyva ir negyva, sąsaja atveriama suteikiant prasmę ir tapytojos pasirinktai medžiagai. Ji tapo ant sinteninio šilko – krepsatino. Tradiciškai šilkas siejamas su moters grožiu ir trapumu, tačiau iš tiesų krepsatinas yra tvirtas sintetinis audinys, jos darbuose tampantis sudaiktėjusios moters-kiborgės odos paviršiaus metafora. Dažas neretai persigeria per ploną audinį-odą ir šventvagiškai išduoda, jog tikrovės iliuziją siūlanti tapyba iš tiesų tėra plokščias paviršius.

Jauna menininkė ne tik tapo, bet ir kuria videoperformansus. Juose, kaip ir tapyboje, reflektuoja moteriškumo, tapatybės temas, mėgindama sugauti ir dekonstruoti jų kismą ir psichologinę transformaciją, kuri dažnai atspindi pačios menininkės išgyvenimus. Pavyzdžiui, laukdamasi dukros, vėliau sūnaus, menininkė „matavosi“ ir tyrinėjo motinystės tapatybę (Obuoliukas, 2009; Jūratė ir Kastytis; 2014). Tačiau, autoportretų nereikėtų laikyti autobiografija. Lygiai kaip ir tapytojui, autoportretų meistrui Žygimantui Augustinui, jos atvaizdas yra ne ji, o kažkas kitas, į ką įsikūnijus galima išsakyti, kas svarbu. Anot jos, Noriu apibrėžti tai, ką gyvendama patiriu ir sužinau apie moteris. Matuojuosi tapatybes kaip rūbus. Tik visada jaučiuosi besirengianti svetimą, kol kas nerandu savojo.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė