Monika Dirsytė yra viena aktyviausių jaunosios kartos performanso menininkų Lietuvoje. 2016 m. ji Vilniaus dailės akademijoje (VDA) apsigynė skulptūros magistro laipsnį, tačiau performanso žanru susidomėjo dar bakalauro studijų metu.

2012 m. sukūrė performansą SPA, kurio metu gulėjo purvo klane, o 2013 m. Vilniaus dailės akademijos rūmų „Titanikas“ lifte atliko performansą Liftas – jo metu darbo vietą sau įkurdino lifte. Ten sėdėdama ir važinėdama su pakeleiviais aukštyn ir žemyn be perstojo rašė į sąsiuvinį tuos pačius simbolius. Tai tarsi tylus protestas prieš kasdieninę rutiną ir monotoniją, tačiau, pasak VDA dėstytojo Ričardo Šileikos, šis performansas įgavo šventės formą, nes daugelis Monikos pakeleivių imdavo kalbinti ir domėtis, ką čia veikia ši mergina, taip tarsi bandydami sugriauti darbo rutiną.

Dirsytė savo kūrybos pradžioje teigė, kad jos kūriniai – tai instaliacijos, kurias ji jungia su performansu, taip pati dalyvaudama savo kūriniuose. Tuo metu ji teigė, kad jos kūrybą vienija tas pats noras, drąsa ir energija padaryti įspūdį žiūrovui, sukurti emociškai paveikų ir vizualiai sudominantį kūrinį. „Nesu iš konceptualistų, kuriems svarbiausia idėja, man svarbiau vaizdinys, kuris veiktų daugiau pasąmoningai, nei verstų mąstyti sąmoningai“, – pasakojo Dirsytė.

2013 m. Dirsytė, būdama Skulptūros katedros absolventė, apsigynė baigiamąjį darbą – performansą ONĖMONĖ. Pasak menininkės, šis performansas tapo dedikacija penkiolikos metų draugystei, pagardinta lolitišku laiku. Jo ašis – teatrališkas ir interaktyvus trejus metus rašyto laiško, kuris virto dienoraščiu, skaitymas. Prisimindama savo studijų ir draugystės istoriją, menininkė permąstė laiko ir vietos reikšmes. Ji yra įsitikinusi, kad laikas yra vieta.

Jau nuo pat pirmųjų kūrinių galima stebėti, kad atliekami performansai pasižymi išskirtiniu vizualumu, menininkei svarbus ne tik veiksmas, bet ir visa jo aplinka, kurią ji konstruoja. Todėl kiekviena performansų detalė yra apgalvota ir motyvuota.

Kitas svarbus aspektas menininkės kūryboje yra atvirumas, ji nuoširdžiai ir drąsiai apsinuogina prieš žiūrovą. Jos performansai glaudžiai susiję su asmenine patirtimi, tačiau ji ją priartina prie žiūrovo, paversdama kolektyviniu išgyvenimu, kurį kiekvienas patiria individualiai. Dirsytės performansai pareikalauja dvasinės ir fizinės ištvermės ne tik iš jos pačios, bet ir iš stebinčiojo.

2014 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre Dirsytė dalyvavo parodoje „Fluxus kaip veiksmas“, jos metu atliko performansą Tikranetikra: šachmatų principu dekoruotoje dėžėje stovėdama šešias valandas be perstojo kartojo žodžius „tikra-netikra“, taip kartais juos paversdama vienu žodžiu. Kūrinio idėja menininkei gimė taip pat iš asmeninės patirties susidūrus su tikra ir dirbtine aplinka, nes, pasak Dirsytės, labai sudėtinga pasakyti, kas yra tikra, o kas ne. Nes gal tuomet ir menas yra melas.

„Spintoje stovi tartum lėlė, tartum gyva mergina. Tai – aš. Ir aš – ta mergina, stovinti spintoje, nuolatos kartoju minėtą frazę: tikra-netikra. Stoviu kūrinyje, lygiai kaip ir gyvenime. Nes noriu suprasti, nes nesuprantu. Nes ir menas, juk neaišku, tikra ar netikra…“ – prieš performansą teigė Dirsytė.

Po pastarojo kūrinio tais pačiais metais pristatė performansą Monika&Monika, jis tapo labai asmenišku prisipažinimu ir ritualu, lydimu jos šūksnių „kalta, kalta, kalta“. Dirsytė tris dienas po viename prekybos centre įsikūrusią pop up galeriją vaikščiojo pasidabinusi vestuvine suknele ir į žiūrovus žvelgė pro 10 kg sveriančią metalinę dėžę. Priartėję ir išdrįsę pažiūrėti pro dėžėje esančią skylutę galėjo pažvelgti menininkei į akis. Šiuo pasirodymu Dirsytė supriešino išorę ir vidų, baltas rūbas, simbolizuojantis tyrumą, ir nepaliaujamas kaltės pripažinimas tapo metafora apie identiteto paieškas. Dirsytė labai arti prisileidžia žiūrovą, tačiau apriboja jo žvilgsnio galią, taip sukonstruodama dviprasmišką jauseną sau ir stebinčiajam.

Kalbėdama apie savo kūrybos ašį Dirsytė akcentuoja įvairiapusį atvirumą: „Aš nebijau dalintis savo pasauliu su kitu žmogumi, nenoriu nupiešti savo pasaulio gražesnėmis spalvomis, noriu pabūti su žmogumi tokiu, koks jis yra. Būtent performansu man tai ir pavyksta geriausiai.“

2016 m. pradžioje pristatė performansą Veidaknygė: bute-knygyne jis truko 12 valandų, menininkė suteikė galimybę stebėti šį veiksmą ir virtualiai, nes performansas buvo transliuojamas internetu. Iš žmonių ir įstaigų surinktas nereikalingas knygas menininkė suvertė į vieną kambarį ir ant knygų kalno užsiropštė pati. Ėmė vieną po kitos ir skaitė, konstatuodama – įdomu ar ne. Ir šį kartą performanso žiūrovai turėjo galimybę daryti įtaką veiksmui – jie galėjo rinktis knygas ar puslapius, kuriuos turėjo paskaityti Monika, arba ji pati nuspręsdavo, kad atėjusiam nori dedikuoti eilėraštį. Performansas taip pat yra pagrįstas jau ankstesniuose kūriniuose naudojamu monotonijos-pasikartojimo principu. Šiuo performansu menininkė kvestionuoja šiandieninę vartojimo kultūrą, kai knygas vis dažniau keičia virtualybė, kai pabuvimas su knyga pakeičiamas paskrolinimu veidaknygėje („Facebook“), galiausiai, kai tu pats skęsti ir ištirpsti tame veidaknygės sraute.

Anot menotyrininkės Deimos Žuklytės, greičiausiai Dirsytė to nebuvo numačiusi, bet didelė dalis atiduotų nereikalingų knygų buvo sukurtos sovietmečiu vertintų rašytojų, tokių kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Romualdas Lankauskas ir kiti. „Tad galbūt skaitinius atidavę žmonės pasąmoningai nori atsikratyti ne nebeaktualių tekstų, bet pačios sovietmečio patirties. Tokiu atveju Dirsytės įvykdytas nuolatinis šių kūrinių skaitymas tapo tam tikra kolektyvine dvasinio apsivalymo forma“, – svarstė Žuklytė.

Iki šiol vienas sėkmingiausių Dirsytės atliekamų performansų Aš tavo saulė, jį menininkė pirmą kartą pristatė Jono Meko vizualiųjų meno centro parodoje „Juodosios rožės“ (2015). Tais pačiais metais performansą pristatė ir meno mugėje „ArtVilnius '15“ – lankytojai ją išrinko geriausia menininke. Vėliau šį performansą išvydo ir meno mugės „ArtMarket Budapest“ ir Berlyno galerijos „Burster“ lankytojai.

Performanso Aš tavo saulė metu Dirsytė įsiropštusi į metalinio vamzdžio viršų žvelgia į žiūrovą iš aukštai pro stiklinę pertvarą. Žiūrovas, įėjęs į metalinę tūbą, priverstas veiksmą stebėti iš apačios. Monika ir vėl diktuoja galios pozicijas. Be perstojo desperatiškai ir su ilgesiu šaukdama „aš tavo saulė... nepalik manęs...“, menininkė prabyla apie žmonių santykius, apie norą pasisavinti mylimą žmogų. Visa tai apie liguistą, tačiau nuoširdų jausmą, kuris apnuoginamas svetimoms akims ir ausims. Tai tarsi išsilaisvinimo ritualas, kurio metu džiugesys virsta skausmu ir atvirkščiai.

2016 m. birželį „ArtVilnius '16“ menininkė pristatė naujausią savo kūrinį, jis tapo ir magistro studijų baigiamuoju darbu. Tai dešimties valandų performansas Kompleksas, kurio metu Dirsytė ir dar septynios merginos atliko viešą išpažintį, persmelktą isterišku ir skausmingu juoku. Performanso dalyvės, įvairaus amžiaus ir profesijų merginos, sėdėdamos prieš žiūrovus išsakė intymiausias, skaudžiausias asmenines patirtis. Dirsytė teigia, kad šis kūrinys gimė iš siekio paskatinti save ir kitus išsivaduoti iš vidinių demonų-kompleksų. Menininkė tiki, kad žmogus, išdrįsdamas garsiai išsakyti skaudžius dalykus, patiria palengvėjimą. Šis kelių valandų išpažinčių procesas tapo savotišku kolektyviniu apsivalymu, kuris stebintiesiems priminė, kad visi yra lygūs ir turi panašių patirčių.

Dirsytė ne kartą yra sakiusi, kad mene ir gyvenime jai svarbiausia tikrumas ir nuoširdumas. Todėl ir visa jos kūryba yra persmelkta asmenine patirtimi, kurią žiūrovas gali permąstyti per savo prizmę.

Karolina Tomkevičiūtė