Mindaugui Šnipui (g. 1960 m. Šakiuose), debiutavusiam XX a. 9 dešimtmečio pradžioje, teko tarsi tarpininko vaidmuo. 9 dešimtmečio pirma pusė ir vidurys – savitas laikotarpis lietuvių skulptūroje, įsiterpiantis tarp Vlado Urbanavičiaus, Mindaugo Navako kartos, XX a. 8 dešimtmetyje pradėjusios modernizuoti, subjektyvizuoti skulptūrą, ir dešimtmečio pabaigoje, visuotinio Sąjūdžio kontekste, įsižiebusio avangardizmo. Šiuo požiūriu ankstyvieji skulptoriaus kūriniai, pavadinkime juos kamerine skulptūra, iš dalies buvo paveikti kiek vyresnių kolegų lyriškojo arba mitologinio formalizmo, kuris, beje, buvo būdingas ir Šnipo kartos tapytojams. Formaliai ankstyvojoje kūryboje dominavo tauri skulptūrinė medžiaga – bronza.

Ilgainiui skulptoriaus kūriniai pamažu vadavosi iš tauriosios skulptūros griežtąja prasme apibrėžčių (tiek formaliai, tiek idėjiškai) ir įgavo tokių požymių, kuriuos galima vadinti konceptualistiniais. Bronzą pakeitė akmuo ir medis. Šiuo požiūriu Šnipui nesvetimi „archaizmai“, susiję su lietuvių liaudies skulptūros, koplytstulpių semantika, grubia, bet poetiška estetika. Taigi, viena mėgstamiausių medžiagų tapo medis, be to, pasendintas, „pražilęs“ (impregnavus geležies sulfatu ar pinoteksu), irgi kiek negrabios, dažnai, nebūtinai tiesiogiai, apeliuojančios į „archetipinius“, mitopoetinius turinius skulptūrinės formos. Kitaip sakant, Šnipo kamerinės skulptūros pamažu transformavosi į skulptūras, kurias jau galima vadinti ir skulptūriniais objektais, nes pačiame objekte ryškėja koncepcijos, taip pat proceso žymės. Simbolinį ir / ar metaforinį turinį pamažu pakeitė formalios kalbos paradoksai, pačios skulptūrinės kalbos, prasmės konstravimo proceso ir mechanizmų tyrimas.

Ilgainiui Šnipas užsirekomendavo kaip menininkas, kuriantis ir / ar komponuojantis trimačius objektus, kuriuos galima apibūdinti ir kaip skulptūras, tačiau galima traktuoti kaip skulptūrinius objektus arba netgi (šiek tiek transformuotus arba nekeistus) rastus objektus. Todėl menininko kūryboje, ypač pastarųjų kelerių metų, dažnas rastų objektų ir skulptūrinių elementų jungimas tokiu būdu, kad šis santykis tampa paradoksalus – balansuojantis ant meno ir nemeno ribos. Galop menininkas, redukuodamas skulptūros sampratą, prieina prie ribos, ties kuria domisi tiesiog rastų, minimalistinių (dažnai medinių) objektų santykiais erdvėje arba erdve, kurioje objektai beveik išnyksta, nebedominuoja. Čia svarbi tampa ir tikrovės samprata, nes kai kurie Šnipo (mediniai) skulptūriniai objektai yra tarsi atsitiktinai ištraukti iš jos arba netgi atliekantys kokią nors buitinę funkciją, patys atkeliavę ne iš parodų salių, o iš kasdienybės. Dažnai tokie (ypač rasti) objektai reprezentuoja ne tiek patys save, kiek nurodo kontekstus, tikrovės lygmenis, kurių nematome, bet nujaučiame buvus. Pats menininkas vienos parodos proga yra sakęs, kad kai kurie jo kūriniai (ar parodos) tarsi nuo duonos nutrupėję trupiniai. Jie svarbūs ne tiek savaime kaip objektai, kiek kaip nuorodos į atminties, praėjusio veiksmo procesą, tikrovės atkarpą, kurios nematome ir kurioje (galbūt) nedalyvavome.

Šnipas yra vienas iš mobilios, performatyvios, nuolatinės vietos neturinčios galerijos „Taškas“, jungiančios meninink(i)ų grupę, sumanytojų. Antai kurį laiką galerija buvo tapusi jachta Kuršių mariose ir kur menininkai jachta nuplaukdavo, ten ir būdavo galerija. Galerija „Taškas“, anot Šnipo, yra ten, kur menininkų grupės nariai, bent du iš jų, nusprendžia esant tą „tašką“. Todėl galerija funkcionuoja tiek, kiek grupės nariai ir narės yra meniškai aktyvūs. Tai ne vietos, o tam tikrų veiksmų, lokalizuotų tam tikru metu tam tikroje vietoje, visuma. Be Šnipo, galerijos branduolį sudaro Ramūnas Alminas, Eglė Ridikaitė, Jurga Barilaitė, Gintautas Trimakas, Jurgita Remeikytė ir kt.

Pažymėtina, kad Šnipas dirbo ir tebedirba ir monumentaliosios užsakomosios skulptūros srityje. 1987 m. Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro buvo pastatytas jo sukurtas kompozitoriaus Stasio Šimkaus paminklinis biustas. 1989 m. atidengtas paminklinis biustas, skirtas Juozui Naujaliui. 1996 m. pagal išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos projektą Šnipas įgyvendino paminklą kunigaikščiui Gediminui. 1997 m. sukūrė paminklinį biustą Vilniaus Gaonui pagal Kazimiero Valaičio gipsinį modelį. 2009 m. Jonavoje atidengtas Šnipo sukurtas paminklas Abraomui Kulviečiui. 2011 m. – paminklas rusų poetui Konstantinui Balmontui.

Kęstutis Šapoka