Mindaugas Skudutis parodose pasirodė su iki šiol lietuviškoje tapyboje beveik nenaudotais mirties, ligos, kankinančios aistros ir parsiduodančios meilės siužetais. Ir šios temos nutapytos skausmingai ekspresyviai. Skudučio didelių ir mažų paveikslų potėpis eskiziškas ir labai nervingas. Paviršiaus faktūra tiršta ir šiurkšti. Koloritas – melancholiškas. Jis tapo prislopintomis pilkšvomis, mėlynomis, žaliomis spalvomis, kurias tik retkarčiais pertraukia juodos, baltos ir purpurinės dėmės arba balti ir raudoni blyksniai.

Vilniaus senamiestis Skudučiui tapo pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu. Jis sako:„Aš visada žiūrėjau į miestą kaimiečio akimis, su tam tikra baime ir nepasitikėjimu. Man visada kėlė pagarbą senoji architektūra, bažnyčios, aikštės, net šlapimu dvokiančios laiptinės ir kiemai, kur apibyrėjusio tinko sluoksniai byloja istoriją. Man patinka miestas, kai nusileidžia sutemos ir iš tarpuvarčių išlenda paslaptingos žmogystos siūlydamos savo nuodėmingas prekes. Man patinka vėjo ir likimo blaškomi praeiviai blyškiais veidais rudenio prieblandoje. Bet aš niekada nebūsiu tuo nerūpestingu dykinėjančiu miestiečiu, atsainiai apžiūrinėjančiu praeinančias šaligatviu moteris. Miestas vilioja neribotom galimybėm, bet praradimai neišvengiami.“ Net ir ekspresyviai realistiškai nutapyti Skudučio peizažai, interjerai ir žanriniai siužetai alsuoja nerimu, nelaimės nuojauta.

Netikėtose metamorfozėse realybės vaizdai perauga į fantasmagorines vizijas. Senamiesčio gatvelėmis klaidžioja demonai, o autoportrete galva išauga iki monstriško dydžio ir pavirsta kaukole. Kryžiai Kryžių kalne boluoja lyg vaiduokliai.

Ekspresionistinis realizmas šiuose paveiksluose susipina su fotorealistiniais elementais ir pasąmonės vaizdiniais. Svarbu čia ir kompozicijų fragmentiškumas, sukeliantis įtampos, nevaldomos jėgos ir net skausmo pojūtį. Šių Skudučio paveikslų jėga– įvaizdžių įtaiga ir ekspresyvi koloristika.

Alfonsas Andriuškevičius apie šio periodo tapytojo darbus rašė: „Kilusi iš sopulio ir nevilties besireiškianti vaiduokliškais (bet puikiai nutapytais) pavidalais M. Skudučio kūryba teikia žiūrovui karčią kvazigyvenimišką patirtį. Tą kartumą atmušti ir drauge grūdinti, o ne gniuždyti žiūrovo sielą turėtų tiesa ir grožis, esantys dažname autoriaus paveiksle. Ne paviršutiniai, o tie, kuriuos sunku ištverti žmogaus akimis.“

Vėliau Skudučio tapyba pasikeitė. Tragiškos temos ir vaiduokliški ar marginaliniai personažai išnyksta, bet nesumažėja domėjimasis senamiesčiu. Tiesa, dabar senamiestis nebebaugina savo paslaptimis ir tamsiomis pusėmis. Į jį Skudutis nebežvelgia kaip į dūžtančios egzistencijos buveinę, o tiesiog žavisi jo savita architektūra. Savo dėmesį tapytojas sutelkia į pačią urbanistinę panoramą – kiemų, pastatų grupių ir pavienių namų unikalumą pasitelkdamas daugelį ypatingų rakursų ar detalių. Skudučio potėpis lieka toks pat ekspresyvus ir nervingas kaip anksčiau.

Raminta Jurėnaitė