Sakoma, jog skulptoriai yra geriausi piešėjai. Tik pažiūrėkite, koks gaivalas siautėja konceptualios skulptūros guru Mindaugo Navako ar vieno iš instaliacijų pradininkų Lietuvoje Česlovo Lukensko piešiniuose! Jaunas menininkas Mindaugas Lukošaitis taip pat galėtų būti puikus šios teorijos pavyzdys. Baigęs skulptūros specialybę, kūręs objektus ir instaliacijas, jis išgarsėjo būtent piešinių ciklais.

Šiuolaikiniame mene, o ir anksčiau, piešinys pieštuku dažnai laikomas ne pirmo vertingumo kūryba, dažnai atliekančia eskizo, pasibandymo funkciją. M. Lukošaitis parodė, jog gali būti ir kitaip. Piešinys gali būti savarankiškas, paveikus ir net ypatingesnis už kitas išraiškos priemones vien dėl to, kaip teigė menotyrininkas V. Kinčinaitis, kad yra „jautriausias menininko mąstymo organas“. Kad geriau suprastume šią mintį, verta pasinaudoti menotyrininko siūlymu ir įsivaizduoti muzikantą, savo kūnu, balsu, kvėpavimu, širdies ritmu niūniuojantį būsimą kūrinį. Panašiai ir piešėjas savo kūno pulsavimu, atodūsiais ir valingu judesiu brėžia klaidžiojantį diafragminį grafito pėdsaką. Dabar jau nujaučiate, kiek daug prasmės gali tilpti posakyje „menininkas mąsto pieštuko galu“?

M. Lukošaičio darbai iš pažiūros atrodo kukliai – paprasto, neambicingo A4 formato. Tačiau pirmas įspūdis klaidina. Užtenka įsižiūrėti į keletą ir darosi aišku, jog piešėjas puikiai išmano žmogaus kūno ir judesio anatomiją, keletu tikslių štrichų geba pavaizduoti raumenų įtampą, ginklo svorį, kapo duobės keliamą šiurpulį ir žemės drėgmę. Anot autoriaus, čia yra ir elementaraus amatininkiškumo – jei išmanai logiką, pavyzdžiui, kaip anatomiškai susilenkia rankos raumenys, tuomet žinai, kokia bus rankos padėtis, kaip ji atrodys atlikdama vieną ar kitą veiksmą. Remdamasis tokia pačia amatininkiška logika tapė didysis Renesanso meistras Mikelandželas, su didžiuliu pasitenkinimu vaizduodamas personažus sudėtingai „išsukinėtomis“ pozomis. M. Lukošaitis yra taip gerai įvaldęs anatomijos dėsningumus, kad jam nė nereikia pozuotojų – vaizdinių semiasi tiesiai iš galvos. Tačiau M. Lukošaičio piešinių nepavadintumei akademistiniais. Juose savitai susilieja socialinis realizmas, vadovėlinė iliustracija, komiksas, o kūrybos temas autorius dažniausiai intuityviai randa meno istorijos (ciklas Modernaus meno objektas, 2011) ar Lietuvos praeities refleksijoje.

Bene ryškiausi autoriaus piešinių ciklai Pasipriešinimas ir Žydai. Mano istorija iškelia paviršiun trauminės praeities nuosėdas. Rezistencijos, partizaninio judėjimo Lietuvoje tema sukurtas Pasipriešinimas (kai kur vadinamas Rezistencija) – tai tam tikra galimų situacijų rekonstrukcija pasitelkus vaizduotę. M. Lukošaitis modeliavo partizaninio pasipriešinimo kovų ir kasdienybės situacijas užvaldytas vaizduotės įkarščio, ir tik pabaigęs ciklą pradėjo sąmoningai domėtis partizanų atsiminimais, istorine medžiaga. Nustebo pokario metų tikrovėje atradęs tokių įvykių ir personažų charakterių, kurių egzistavimas tikrovėje prašoktų net lakiausios vaizduotės galimybes.

Ciklą sudaro šimtas piešinių, juose rekonstruotos partizanų kovų, mirties, kasdienybės ir buities akimirkos. Piešinių visuma paremta tam tikrais kinui artimais vaizdinės dramaturgijos principais: pasakojimas kuriamas iš atskirų epizodų įtampos ir atoslūgio, kulminacijos ir atomazgos. M. Lukošaičio pieštukas sugeba užgauti atminties stygą jautriai ir intymiai. Galbūt dėl artumo pačių partizanų piešiniams, atokvėpio minutėmis įamžinusiems tarp gyvenimo ir mirties pakibusios kasdienybės akimirkas?

Ciklas Žydai. Mano istorija (2011) užberia druskos ant dar vienos Lietuvos istorijos žaizdos. Lietuvių kolaboravimas su vokiečių fašistais ir vykdyti Holokausto nusikaltimai – tai laiko neužgydyta gėdos ir kaltės stigma, kurią egzistuojant vis dar sunku pripažinti. Piešiniuose lyg filme matome nacių padėjėjų suniokotus žydų namus, ištuštėjusias gatves, grobstomą turtą, į smilkinius įremtus šaltus pistoletus ir purvinu batu kapo duobėn įridenamą jauną žydę. Duobę, kurioje jau stingsta dešimtys vyrų, moterų ir vaikų kūnų.

Mėgindamas rekonstruoti galvoje siaubingas scenas, M. Lukošaitis buvo priverstas įsigyventi į tų įvykių siaubą, prisiimdamas įvairius vaidmenis: esu šaunantysis, jaučiantis šautuvo buožės atatranką į petį, ir pasmerktasis, kurį stingdo mirties baimė, ir duobės kasėjas, kasantis kažkokią prakeiksmo duobę. Privalėjau stoti į akistatą su įvairiais požiūriais į vieną ir tą pačią situaciją, neturėdamas jokios galimybės išvengti „nepatogių“ klausimų. Nėra jokių metaforų, mitologizavimo, tuščiažodžiavimo – tik pastanga vaizduoti objektyvius faktus, tokius, kokius visi žinome, bet nuo kurių esame pratę nusigręžti ar užgniaužti, vildamiesi, jog toji istorijos dalis su mumis nesusijusi. Tačiau nespalvotas „pieštinis filmas“ įmurkdo žiūrovą į įvykių sūkurį ir priverčia susidurti su kolektyvine kalte ir gėda. Arba bent primena apie universalų betikslio, aklo žmogaus žiaurumo purvą, visuomet telkšantį kažkur šalia stabilumo apgaulės. Egzistenciniai klausimai apie niekšybę, išdavystę, kančią, atleidimą išnyra ir vėliau sukurtame piešinių cikle Jėzus Kristus.

M. Lukošaičio pavardė gerai žinoma Šiauliuose, mieste, iš kurio kilusi jo šeima. Šiauliuose gyvenantis jo brolis Gintautas – skulptorius, be to, žinomas kaip aktyvus visuomenės ir politikos veikėjas. Vilniuje stovi jo sukurtas paminklas partizaninio judėjimo Lietuvoje vadui generolui Jonui Žemaičiui.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė