Martinas Jankus

Martinas Jankus

1970

  • Tapytojas.

  • Gimė 1970 m. Kaune.

  • 1992 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje.

  • Nuo 1991 m. dalyvauja parodose, gyvena Vilniuje.

  • Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Apie kūrybą

Martinas Jankus įėjo į dailės istoriją savimi pasitikėdamas ir natūraliai. Jis lankėsi Vokietijos, Šveicarijos, Skandinavijos, Lenkijos muziejuose ir galerijose, susipažino su tuo, kas meno scenoje vyksta nauja, tačiau sau pasirinko kitą kelią. Jankus nesiekia tapybos tradicijos mišinio su populiaria kultūra ar interpunktais, ateinančiais iš naujų medijų. Savo tradiciškumą jis nesiekia pateisinti nei ironija, nei postkonceptualiomis strategijomis. Jankaus tapyboje rasime ne tiesioginę net per refleksiją atpažįstamą giminystę su romantizmo ontologiniais peizažais, Odilono Rendono ir Nabis mokyklos kolorizmu. Jaučiamas ir ryšys su jo motinos, garsios lietuvių tapytojos Rūtos Katiliūtės šviesai jautria paveikslų monochromija.

Jankaus paveikslų vienintelė tema – peizažai. Jo peizažuose nėra asfalto triukšmo ar industrijos motyvų. Pirmoji Jankaus dirbtuvėlė Vilniaus Užupyje buvo gyvenamajame, tačiau labai apleistame name. Užlipus apšiurusiais laiptais į ankštą interjerą pro langą čia atsiverdavo kvapą gniaužiančio grožio saulėtekio nutvieksta senamiesčio stogų ir bažnyčių bokštų panorama. Tačiau tapytojas ieško kitokių motyvų, jis stabteli Užupio kiemuose ir gatvelėse prie vaismedžių ar krūmų lapijos ir žiedų. Ši žaluma jam priminė nepaliestą gamtą. Tapybai motyvų menininkas taip pat ieško dažnose išvykose į Druskininkų apylinkes, pamarį ar kitas vaizdingas vietoves. Jų inspiruoti tamsiai žali spygliuočių masyvai kaitaliojasi su raudonai, geltonai liepsnojančiais klevų miškeliais, žydinčiomis pievomis, pelkėmis ir saulės nutviekstais pamario kopų kauburiais.

Tapytoją domina kraštovaizdis, kuriame mažai kas keičiasi ir laikas nėra griežtai apibrėžtas. Kartu tai ne etiudai iš gamtos, o vaizdai iš atminties ar gimstantys vaizduotėje. Jie artimi klasikinei Kinijos, Korėjos ar Japonijos tapybai ir poezijai. Peizažo variacijos skirtingais metų laikais atspindi tiek autoriaus vidinius išgyvenimus, susitikimų džiugesį, tiek išsiskyrimų, netekties liūdesį. Tiesa, ten kur senovės Rytų meistrai imasi achromatinės tušo tapybos, Jankus nuotaikas išreiškia spalvomis.

Menininkas savo kūrybos išeities būsenas apibūdina kaip vienatvės pojūtį: „Vienatvė niekur neprapuola, ji visur ir visada su tavimi. Vienatvė ir tylėjimas – dvi neįkainojamos kūrybos prielaidos.“ Kraštovaizdžių ramybės čia nedrumsčia net menkiausias judėjimas. Paveiksluose dominuoja monochromija, pertraukiama kitų spalvų blykstelėjimų. Svarbu faktūros raiškingumas. Tapoma lyg lengvai alsuojant, nors pats procesas labai ilgas. Visi šie peizažiniai paveikslai prisodrinti tylos ir paslapties. Iš kasdienybės pasitraukiama, kad per tapybą sugrįžtų romantiška misterijos nuotaika.

Jankaus tapyba priklauso romantiškai kontempliatyviai lietuviškosios tapybos krypčiai, subtiliai balansuojančiai tarp peizažo ir abstrakcijos. Kaip ir vyresnės kartos menininkai, jis ieško savosios lietuviškojo peizažo esencijos.

Raminta Jurėnaitė

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai

Martinas Jankus - Subartonys

Martinas Jankus

Subartonys

2005