Marta Vosyliūtė baigė scenografijos studijas ir jau daug metų dirba su įvairiais teatro režisieriais. Tačiau ji, kaip ir daugelis kitų teatro dailininkų (J. Čeičytė, G. Makarevičius, R. Sakalauskas ir kt.), greta scenografės darbo reiškiasi platesniame lauke, kurdama tapybą, instaliacijas, fotografijas, videomeną, originalius atvirukus ir tekstus. Kurią mediją bepasirinktų, Marta išlieka savimi: valiūkiškas, besikandžiojantis humoras, ironija, kritiškumas ir nesuvaidintas, natūralus nuoširdumas sunkiasi per kraštus. Lieki arba nokautuotas pirmu „smūgiu“, arba nesu(si)pratęs, kas nutiko. Galima pasipiktinti ar imti nemėgti autorės, bet sulaikyti nejučia prasibrovusį šypsnį vargu ar pavyks.

Marta yra palyginusi save su sprintere. Ilgų nuotolių bėgimas ar maratonas, reikalaujantys nuoseklaus pasiruošimo ir ištvermės, – ne jos stichija (žinoma, išskyrus scenografiją, kur veikia savos taisyklės). Todėl Vosyliūtės kūryba iš pažiūros atrodo nerimta, net mėgėjiška. Čia ji „pakibina“ tapybą, nusprendusi, jog smagu tapyti Tiškevičių parke žaliuojančius akivarus ir tai yra „motyvas, vertas grieko“. Čia paišo komiksines istorijas apie girtos krevetės nuotykius ar pasidaro užuolaidas su blokinių sovietinių daugiabučių vaizdu (Saviobjektai, 2006), o vėliau prisiuva iš jų drobinių maišelių ir išparduoda. Kartais paflirtuoja ir su fotografija, video-, bet įdomiausiai sprinterės charakteris matyti Martos tapyboje ant popieriaus ir piešiniuose. Anot pačios menininkės, Piešinys – tiesioginis smegenų elektroninių impulsų fiksavimas ant greičiausiai prieinamos plokštumos. Piešinys yra eilėraštis ir smilga, ant kurios suveriamos kultūrinės žemuogės. Piešinys – puiki vieta moralui <...>.

Viena charakteringiausių tokių „kultūrinių žemuogių“ – piešinių ciklas MKČ ir kiti komiksai (2012), kuriame menininkė „pasikuteno“ su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žymiuoju paveikslu Ramybė (1903). Perinterpretuodama ikoninį vandenyje stūksančios ramybės uolos su akimis vaizdinį, pasitelkusi tekstinius komentarus, menininkė kūrė žaismingas ir ironiškas istorijas, kuriose susipynė Čiurlionio mitologijos, šiuolaikinio meno pasaulio veikėjai bei įvairios aktualijos. Kitas panašus pasikumščiavimas su meno istorija ir jos korifėjais – ciklas Lietuvos dailės istorija paveikslėliuose (2012), jame atpažįstame ikoninius Lietuvos ir pasaulio modernizmo autorius ir kūrinius, dalyvaujančius Martos surežisuotose situacijose. Kaip rašė muzikologas Šarūnas Nakas, *Panirdami į knygų praeitį, mūsų menininkai atranda jiems svarbią naują dabartį, į kurią prisikviečia daugybę praeities šmėklų ir fantomų, su jais polemizuodami, juos adoruodami ir net apsiverkdami: tai iš skausmo, tai iš džiaugsmo. Vosyliūtės komiksai yra nelyg naujasis mūsų žurnalizuotos ir sutelevizintos tikrovės muziejus, lengva ranka išvartantis tautinių ikonų altorius ir netrukus juos vėl atstatantis. *

Atpažįstantiems perinterpretuojamus kūrinius šie piešiniai kelia norą gardžiai nusikvatoti. Ne tik dėl humoristinių siužetų, bet ir per juos ironiškai išsakomos tiesos apie menininkų dinastijas, „išrinktuosius“, snobizmą, įtakas ir kitokias meno pasaulio linksmybes bei nesusipratimus. Valiūkiškai traukdama per dantį kolegas ir patį meno pasaulį, menininkė šiek tiek ir pamoralizuoja, ir pasilinksmina.

Kitas menininkei artimas formatas – meniniai atvirukai. Juose svarbų vaidmenį atlieka tekstai, sukuriantys komišką santykį su vaizdais. Pavyzdžiui, prierašas „Christo diplominis darbas buvo sukurtas Ventės rage“ po nuotrauka, kurioje užfiksuoti vėjyje džiūstantys žvejų tinklai. Matę bent kelis visame pasaulyje žinomo bulgarų menininko kūrinius su audeklais apvilktais medžiais arba „supakuotu“ Reichstagu, akimirksniu atkoduoja ironišką menininkės žinutę. Nes aš mėgstu trūkinėjančias istorijas, o ne ilgus romanus, nes man visada svarbu tekstas, nes atvirutėse mažo sprinterio jėga gali kirsti nokautu jūsų proto pabaisas, – įspėja Vosyliūtė.

Nors menininkė yra aktyvi parodų dalyvė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, jos laikysena marginali. Nuoširdumą ir laisvę išaukštinanti jos kūryba atlieka „kritinio komentaro“, meno pasaulio „sąžinės higienos“ funkciją, nepuoselėjant ambicijos kada nors „nubėgti maratoną“. Panašiai laikysenai atstovauja ir dailės kritiko bei menininko Kęstučio Šapokos performansai, Gintaro Znamierowskio ironiška tapyba ir performatyvi, socialiai kritiškai angažuota menininkių grupės „Cooltūristės“ veikla.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė