Marius Baranauskas kaip fotografas debiutavo XX a. 6 dešimtmetyje. 1956 m. pradėjo dirbti fotokorespondentu, o vėliau ne vieną dešimtmetį fotožurnalisto darbą tęsė įvairiose Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir Rusijos agentūrose. Ką reiškė pirmuosius kūrybinius žingsnius žengti to meto aplinkybėmis? Tuo metu savo karjerą pradėję fotografai iš dalies buvo pirmieji, kurie po Antrojo pasaulinio karo tiesė kelią Lietuvos fotografijos atgimimui. Tiesa, pasibaigus karui Lietuvoje dirbo su Raudonąja armija čia atžygiavę fotografai ir kiti profesionalūs fotožurnalistai, tačiau jų darbai buvo suformuoti sovietinės propagandos reikalavimų. Baranauską su Vytautu Stanioniu vyresniuoju ir Adauktu Marcinkevičiumi galima priskirti fotografams, kurie, nors ir pakluso ideologiniams reikalavimams, XX a. 6 dešimtmetyje jau kūrė laisviau. Pasak fotografijos istorikės Margaritos Matulytės, šie autoriai „bandė spręsti žymiai gilesnes socialines bei fotografijos estetikos problemas“ nei iš karto po karo Lietuvoje pradėję dirbti spaudos fotografai.

Sovietiniu laikotarpiu Baranauskas dirbdavo to meto fotokorespondentams būdingais metodais – įamžindavo surežisuotas scenas ar pasirinkdavo fiksuoti ideologiškai „teisingas“ gyvenimo akimirkas. Taip autorius sukurdavo vadinamąjį socrealistinį stilių atitinkančias fotografijas, kuriose galima išvysti socialistinės santvarkos pasiekimus turėjusius ženklinti svarbius įvykius, pavyzdžiui, Kauno hidroelektrinės ar Vilniaus oro uosto atidarymą. Baranausko fotografijose taip pat nesunku atpažinti „tipinius“, etaloninius sovietinių piliečių – moksleivių, studentų, kolūkiečių, darbininkų, kareivių, menininkų ir kitų – portretus. Tačiau neapsirikite – neišvengiamas to meto ideologijos atspaudas nepavertė Baranausko fotografijos nuobodžia propagandos skleidėja. Idealizuotą socialistinės visuomenės įvaizdį autorius kūrė pasitelkdamas įtaigią fotografijos estetiką: formų ir linijų ritmą, neįprastus rakursus, šviesių ir tamsių nespalvotos fotografijos tonų kontrastą, dinamiškas kadro kompozicijas. Taip gimė ne tik savo siužetais, bet ir estetine forma to meto politinę situaciją ir meno stilistiką atspindintys darbai.

Politinio „atšilimo“ (1953–1964) ir vėlesniais dešimtmečiais Baranausko kūryboje išryškėjo ir kitokie, labiau individualūs, o ne ideologinių reikalavimų suformuoti bruožai. Pasak muziejininkės Aistės Žvinytės, fotografui svarbiausias tampa „tikras žmogus ir natūralus jo santykis su tikrove“. Pats autorius irgi panašiai apibūdina savo kūrybos esmę: „Fotografija man – tai lyg atverstas gyvenimo puslapis. [...] Ji visada mane jaudina savo istoriška, nenuginčijama, dokumentalia tiesa. Juk fotografija tai ir yra savotiškas gyvenimo veidrodis.“ Toks požiūris atsispindi svarbiausiuose Baranausko fotografijų cikluose Vaikų pasaulis, Lietuvos žvejai ir Senasis Lietuvos kaimas.

Tačiau ar yra konkrečių fotografijų, kurios taikliai reprezentuotų Baranausko autorinį braižą? Tokiu darbu galima laikyti vieną žinomiausių fotografo kūrinių Kareiviai grįžta namo, dar kitaip vadinamą Lygiavimu kairėn (1968). Fotografijoje užfiksuota akimirka, kai uniformuotų sovietinės armijos kareivių grupė, prasilenkdama su merginomis, sutartinai atsigręžia dar kartą į jas žvilgtelėti. Šiame kadre telpa ryškiausi autoriaus kūrybos bruožai: jo vertintas gyvenimiškas siužetas, natūralios akimirkos įspūdis, atpažįstama ir lengvai suprantama žmogiškų santykių išraiška, autoriaus individualumą charakterizuojantys lengvas humoras ir optimistinė nuotaika. Taip pat šioje fotografijoje galima įžvelgti jau kūrybinio kelio pradžioje išryškėjusį fotografijos estetikos pajautimą: dinamišką kompoziciją, figūrų ritmą, tikslingą tamsių ir šviesių tonų kontrasto panaudojimą.

Kita vertus, Baranausko kūryboje netrūksta ir įvairovės: autorius fotografavo ne tik sovietinę ideologiją atitinkančias temas, bet ir hipius Palangoje, ne vien senąjį Lietuvos kaimą, bet ir užsienio šalis bei jų miestus (Paryžių, Londoną, Varšuvą, Daniją, Maskvą, Lenkiją, Jugoslaviją, Maroką, Tadžikiją, Uzbekiją, Jakutiją ir Buriatiją, Kirgiziją, Šri Lanką, Indiją, Egiptą, Angolą), įamžino Lietuvą į nepriklausomybę atvedusį Sąjūdį nuo pirmųjų mitingų iki sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.Baranausko dėmesys žmonėms, iš esmės optimistinis požiūris į jų santykius ir kasdienį gyvenimą, universalių žmogiškų išgyvenimų ir patirčių vaizdinės metaforos neabejotinai sieja autorių su XX a. 7 dešimtmetyje Lietuvoje iškilusia savita humanistinės fotografijos kryptimi, dar kitaip vadinama Lietuvos fotografijos mokykla. Šiuo požiūriu Baranauskas buvo vienas iš fotografų, savo kūryba susiejusių du skirtingus Lietuvos fotografijos raidos etapus: ideologijos suvaržytą pokario fotožurnalizmą ir reportažinį metodą kūrybinėje fotografijoje laisvai pritaikiusią Lietuvos fotografijos mokyklą, kuri vyravo mūsų šalyje iki pat XX a. 9 dešimtmečio pradžios.

Tomas Pabedinskas