Marija Cvirkienė

Marija Cvirkienė

1912 - 2004

  • Tapytoja.

  • Gimė 1912 m. Bolgrade, Ukrainoje. Mirė 2004 m. Vilniuje.

  • 1935 m. baigė Kauno meno mokyklą. Dailės mokėsi pas Petrą Kalpoką, Adomą Galdiką. 

  • Nuo 1935 m. dalyvavo parodose.

  • 1938-1940 m. priklausė Lietuvos moterų dailininkių draugijai.

  • 1940 m. dalyvavo „Dairos“ (dailininkų realistų-aktyvistų) grupės veikloje.

  • 2000 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.

Apie kūrybą

Marijos Cvirkienės paveiksluose svarbiausi du dėmenys – emocija ir spalva. Nors kūrybos brandą ji pasiekė sovietmečiu, 7 dešimtmetyje, kai oficialiajame mene reikalauta motyvų reprezentuojančių darbo liaudį, jos kūrybos tai beveik nepalietė. Atsisakiusi siužeto ji ir toliau impresionistiškai tapė artimus, daug kartų matytus Kauno, Palangos, Vilniaus apylinkių vaizdus, dažniausiai Antakalnį, Žirmūnus, tiltus per Nerį, o portretams rinkosi gerai pažįstamus įvairiausių sričių inteligentus: Laimoną Noreiką. Antaną Venclovą, Kazį Borutą, Antaną Gudaitį, Viktorą Vizgirdą, Domicelę Tarabildienę. Jautriai ekspresyviais potėpiais formuodama paveikslo visumą tapytoja vengia vienos ryškiausios spalvinės dėmės, čia svarbūs perėjimai ir subtilūs rusvos, gelsvos ir balkšvos niuansai. Vėlyvuosiuose darbuose daugėja juodos spalvos, laisvėja potėpis, atsiranda daugiau dramatizmo.

Dar vaikystėje išryškėjo Cvirkienės pomėgis tapyti, nuo pat pradžių ją palaikė artimiausi šeimos nariai, pavyzdžiui, senelis sakydavo: „Tu tik, vaikeli, nesiženyk ir vaikų neturėk, tai gali kiekviena bobelė – tu tik paišyk ir paišyk.“ Tėvams nuo 1927 m. persikėlus gyventi į Kauną, į namus vis dažniau užsukdavo ne tik tėvo, klasikinių kalbų dėstytojo, kolegos iš Kauno universiteto, bet ir daugelis žymių menininkų. Dailininkė prisiminimuose rašė, kaip kartą ją betapančią namų verandoje rado į svečius užsukęs Adomas Galdikas. Pažiūrėjęs į jos natiurmortą, tarė: „Jei gali vienu teptuko pabraukimu nutapyti citrinos žievę, iš tavęs bus tapytoja.“ Besimokydama „Aušros“ mergaičių gimnazijoje Cvirkienė vis daugiau laiko skirdavo tapybai, o ją baigusi iš karto stojo į Kauno meno mokyklą. Joje tik po privalomo ketverių metų bendrojo kurso buvo leidžiama mokytis specialybės dalykų, nepaisant to, jaunoji tapytoja jau po antrų metų įsiprašė pas Petrą Kalpoką mokytis tapybos.

Intensyvios studijos ir jaunatviškas užsidegimas davė teigiamų rezultatų. 1935 m. ji baigė Kauno meno mokyklą, po trejų metų pradėjo aktyviai dalyvauti grupinėse parodose ir iš karto sulaukė teigiamų Justino Vienožinskio, Mikalojaus Vorobjovo atsiliepimų. 1938–1940 m. priklausė Lietuvos moterų dailininkių draugijai. Vienas tipiškiausių to meto jos darbų – Pavasaris prie Nemuno (1938), jame ant tamsaus pagrindo smulkiais potėpiais formuojama bundanti žaluma, apraizgiusi tvoras ir medžių viršūnėmis dengianti stogus. Dominuoja prislopintos organiškos spalvos: žalia, ruda, pilka, mėlyna, kurdamos apniukusios dienos įspūdį. Kur kas giedresnės nuotaikos paveikslai sukurti jau po II pasaulinio karo.

Dar vaikystėje radusi tėvo albumus, aktyviai kopijavo žymiausių tapytojų darbus, o vėliau Kauno meno mokykloje mokėsi tapyti gyvas kompozicijas, idėjų kūrybai, ryškesniems spalviniams sprendimams tapytoja parsivežė iš kelionių su vyru rašytoju Petru Cvirka po Vakarų Europą. 1936–1937 m. jie keliavo po Berlyną, Miuncheną, Dresdeną, Florenciją, po to porą metų gyveno Paryžiuje. Pastarajame mieste praleistas laikas ir nuolat lankomos impresionistų parodos paliko pėdsaką. Jau po karo, 1945 m., grįžusi iš Maskvos, kurioje beveik netapė, tik kaupė išraiškingesnių veidų eskizus, ji pagal klasikines kompozicijos taisykles sukurtus realybės atvaizdus papildė kur kas išraiškingesniais, grynų spalvų pastoziniais štrichais. Pirmuosiuose šio laikotarpio kūriniuose akivaizdi Auguste'o Renoiro (Ogiusto Renuaro) ir Pierre'o Bonnard'o (Pjero Bonaro) įtaka, visgi greitai nuo jų nutoldama Cvirkienė kūrė savitus atspalvių derinius, o vėlyvuosiuose darbuose pamėgo juodą – suteikusią ryškesnių kontrastų ir dramatizmo.

Ne mažiau nei spalva Cvirkienės tapyboje keitėsi ir pati tapymo technika. Jos nedidelių, kamerinių peizažų, portretų ir ne tokių dažnų natiurmortų paviršius vienur padengtas storu dažų sluoksniu, gruoblėtas, vietomis net rupus, pastozinis, kitur jis – lygus, lesiruojantis. Tapytoja vėlesniuose darbuose veržliai keliais potėpiais konstruoja vaizdą, suteikdama jam dinamikos ir ekspresijos. Įdomu, kad portretuose Motina su vaiku (1961), Rašytojas Kazys Boruta (1963), Poetas A. Venclova, Andželika (abu 1968) susipina du ar net trys žanrai – greta portretuojamųjų fone atsiduria natiurmorto motyvai: gėlės vazoje, knygų lentynos, žvakės; pro langą veriasi gamtos vaizdai. Tapydama gerai pažįstamus žmonės, ji ieško tinkamiausio individualaus sprendimo, savito potėpio, spalvos, daikto, kuriančio nuotaiką, pasakojančio.

Aktyviausias Cvirkienės kūrybos laikas – 7 dešimtmetis, sutapęs su vis griežtesniais sovietų valdžios reikalavimais vaizduojamajam menui. Tai nesutrukdė jai aktyviai dalyvauti grupinėse parodose. Kiek nuošalyje iki tol buvę jos peizažai ir portretai vis dažniau buvo rodomi grupinėse parodose, o 1964 m. ji surengė pirmąją personalinę parodą. Joje eksponuoti kūriniai persmelkti gyvybingumo, pulsuoja pakylėtu emocionalumu, peizažuose kartojasi auksiniai rudeniško Vilniaus vaizdai, dažniausiai Antakalnio, kur tapytoja persikėlė 1947 m. po vyro mirties.

Antroji kiek mažesnė personalinė paroda, su kitu žymiu koloristu Algirdu Petruliu surengta 1980–1981 m., keliavo po Prahos ir Budapešto muziejus. Vėlyvuosiuose kūriniuose daugėja juodos spalvos, tamsėja paveikslų fonas, sodrėja koloritas. Tapytoja vis dažniau kuria natiurmortus: Natiurmortas su vaisiais (1981), Natiurmortas (1982), Tulpės (1983), taip pat apibendrintus, simbolinius portretus: Moteris su vaiku (1975), Portretas (1983). Kitaip nei ankstesniuose darbuose, čia mažiau smulkių potėpių, detalumo, giedros nuotaikos, jie primityvesni, monumentalesni, portretų fonas dažniausiai vienspalvis, visas dėmesys sutelkiamas į santūrų portretuojamojo veidą.

Cvirkienės kūryba skirstoma į du periodus – prieškarinį 4 dešimtmetį ir tarybinį laikotarpį. Didžioji ankstyvųjų darbų dalis karo metu dingo, o likę savitai papildo mūsų koloristinės emocionaliosios tapybos raidą. Jos darbai persmelkti emocinio prado, ji meistriškai spalvomis įkrauna motyvus, kurie pulsuoja gyvybingumu ir darnios visumos grožiu.

Ieva Baublytė

Skaityti daugiau Suskleisti

Kūriniai

Marija Cvirkienė - Žiema;Winter;

Marija Cvirkienė

Žiema

1967