Linas Jusionis – jaunas tapytojas, tik apie 2010 metus tapo plačiau žinomas, tačiau jo debiutą drąsiai galime vadinti ryškiu. Jo darbus geriausia žiūrėti serijomis, nes tuomet geriau atsiskleidžia principai, kuriais remiasi menininkas. Tolygiom, nuosaikiom spalvom nutepti glotnūs jo drobių paviršiai vizualiai yra labai priartėję prie geometrinės abstrakcijos, tačiau po kelių sekundžių apsirikimo, žiūrovas gali atpažinti, jog vaizdas yra konkretus, paimtas iš realybės, tik apžiūrimas iš labai arti arba mažai informacijos teikiančiu kampu.

Gana akivaizdu, kad L. Jusionį įtakojo britų menininko Davido Hockney 7 deš. darbai (baseinai, pievelės) ir vokiečių tapytojo Eberhardo Havekosto drobės (prie abstrakcijos priartėję pastatų fragmentai, 10 deš.). Tačiau lietuvio darbai nėra minėtų menininkų sekimo pavyzdžiai. Jusionis veikiau tik pasiskolina kelis principus, tapymo manierą, tačiau savo drobėse talpina kur kas daugiau numanomos įtampos „už kadro“, nors vaizdas galėtų atrodyti ir labai sterilus, sustingęs. Jei D. Hockney baseinai yra greičiau vakarėlių ar tingaus poilsio (hedonistinė) aplinka, tai Jusionio į geometriją bevirstantys sukultūrinti peizažai dažniausiai yra susiję su sportu.

Stadiono kampas, bėgimo tako įstrižainė, tramplinas, žaidimo lauką skiriančios sienelės (ribos sporte apskritai yra reikšmingos), persirengimo kambario fragmentas, dušo šonas, žalia veja ir panašūs kūno kultūros vietų fragmentai nutapytas plokštumas prisotina „testosterono“. T.y. – galimo, būtino, bet nematomo veiksmo. Žiūrovo žvilgsis yra apribojamas mažu regos lauku, tai kelia tam tikrą frustraciją, lyg būtum priversta žiūrėti pro plyšį, tačiau taip ir nepamatyti veiksmo, kurį galbūt girdi. Apibūdinta situacija yra labai kinematografiška. Viena svarbiausių įtakų savo kūrybai L. Jusionis ir įvardina kiną, o konkrečiai – Michelangelą Antonioni ir tai, kaip jis elgiasi su kadru (kameros akis klaidžioja paraleliai vyksmui).

Dalyje darbų tapytojas palieka konkretesnių užuominų į sportą (ir veiksmą): slidės galiukai dangaus fone, kalnų trasos kliūčių vertikalės, į sieną atremtas dviratis, kortų krašte besivoliojantys kamuoliukai ir pan. Tačiau tai – tik užuominos. Nutylėjimas kuria didžiausią intrigą L. Jusionio darbuose ir apsaugo menininką nuo panašumo su tarybinės ar nacistinės dailės atletų šlovinimu, kur vaizdo plakatiškumas (tolygūs, glotnūs, sterilūs paviršiai) irgi nesvetimas.

Nereikėtų paskubėti manant, kad L. Jusionio tapymo maniera yra visai kurčia Lietuvos tapybos tradicijoms. Taip, su ekspresionistiniu braižu jis neturi nieko bendra, tačiau galima įžvelgti tam tikrų refleksijų, pavyzdžiui, nukreiptų į Kosto Dereškevičiaus darbus. 2010 metų drobė „Disciplina“ vaizduoja tinklinę tvorą su už ja esančia plokštuma. Šį darbą galima gretinti su Dereškevičiaus „Moteris. Portretas“ (1979 m.) arba „Moteris su dešrele“ (1974 m.). O prisiminus Dereškevičiaus „Kelyje IV“ (1975 m.), galima konstatuoti, kad apriboto žvilgsnio naudojimas Lietuvos tapyboje irgi turi savo istoriją, tik kiekvienu atveju ribos atsiradimo priežastis kita. 8 deš. tapyboje ankštos erdvės metafora kalbėjo apie ideologiją, o L. Jusionio darbuose žvilgsnio ribojimas panaudotas kaip sąmoninga strategija manipuliuoti žiūrovu ir taip kurti žiūrėjimo įdomumą, vaizdo struktūrą.

Sprendžiant iš parodų („Įtartina veikla“, „Tempimai“) ir kūrinių pavadinimų, pasisakymų, taip pat ir vizualinių paralelių su kitais Lietuvos ir užsienio menininkais, Linas Jusionis yra linkęs į refleksiją ir savirefleksiją. Todėl mėgstantys sąsajas ir proto pratimus ateityje, matyt, dar turės „ką veikti“ apžiūrint tapytojo darbus.

Monika Krikštopaitytė