Apie kūrybą
Prarasti socialinės tikrovės ir laiko pojūtį galima daugeliu būdų. Linas Jablonskis pasirenka kadaise kultivuotą tik privilegijuotų, pasiturinčių sluoksnių atstovų būdą. Jis tiesiog užveria savo būsto arba savo vadovaujamo Vilniaus universiteto bibliotekos Grafikos kabineto duris, palikdamas už jų šių dienų visuomenės realijas. Per dienų dienas Jablonskis tiesiog skaito knygas, apžiūrinėja ir katalogizuoja grafikos kūrinius bei meno albumus, naršo internete, klausosi muzikos ir piešia. Būtent piešiniuose šio menininko intravertiškumas atsispindi nuosekliausiai. Atsiranda savotiškas dienoraščio ir fiktyvios pasaulinės enciklopedijos hibridas su paveikslėliais ir trumpais įrašais. Savirealizacija kambaryje ar kabinete menininką lyg perkelia į didesnį pasaulį, išplečia jo paties aplinkos ribas.
Baltame popieriaus lapo lauke išnyra vaizduotėje sutinkamos Jablonskį sudominusios istorinės asmenybės: politikai, mokslininkai, rašytojai, dailininkai ir meno kūrinių herojai. Šiuose piešinių cikluose Mussolini, Darwinas, Don Kichotas atsiranda vienoje gretoje su Jablonskį sužavėjusiais rašytojais Williamu S. Burroughsu, Thomu ir Heinrichu Mannais ir tapytojais Balthusu, Pierre'u Klossowski, Pablo Picasso. Visi šie ir kiti žinomi veikėjai paverčiami keistų paslaptingų scenų personažais ir apsupami trivialių vyriškų erotinių fantazijų pagimdytais vaizdeliais.
Garsių vyrų portretinių atvaizdų rimtis ir reprezentatyvumas kontroversiškai priešpriešinami pusiau ir visai apsinuoginusių moterų vaizdavimo vulgariam pornografiniam charakteriui. Taip susižavėjimas iškiliomis asmenybėmis pasitelkus tokią kaimynystę ir nepadorias užuominas „išniekinamas“. Tiesa, paveiksluose tarp abiejų lyčių figūrų neužsimezga joks veiksmo ryšys. Į scenas įterpiami floros ir faunos motyvai ir natiurmortai taip pat nepadeda įminti siužetų. Neįmanoma atsekti pasakojimo užuomazgos, kulminacijos ar atomazgos. Išsišakojusios, susipinančios mintys ir svajonių reginiai fiksuojami kaip nevaržomas pasąmonės srautas.
Jablonskio piešiniai – tai dienos sapnuose gimusios vizualios novelės-mįslės. Menininkas čia naudojasi siurrealistinėmis atsitiktinių junginių technikomis. Be to, jis saikingai įveda apropriacijos metodą ir komikso elementus.
Piešinys – intymi medija, artimiausia rašymui, ir Jablonskis tai visokeriopai išryškina. Jis studijavo meno istoriją ir kaip dailininkas yra autodidaktas. Šią aplinkybę jis sąmoningai išnaudoja. Visi motyvai cituojami, kopijuojami ir transformuojami kiek primityvistiniu stiliumi su šaržo elementais ir baltame popieriaus lapo lauke išdėstomi be hierarchinės ar griežtos tvarkos. Plonyčiais linijiniais štrichais pieštuku sukurti paveikslėliai tik kur ne kur paspalvinami akvarele. Galiausiai sukuriamas panašumas į paauglių vadovėlių, pratybos sąsiuvinių užrašus ar privačius dienoraščius su neužbaigtais piešiniais, užrašus, eskizų bloknotus, knygų iliustracijas. Kai kada tokius mažus piešinius Jablonskis netgi įriša į knygas.
Piešinių kameriškumo ir naivumo elementus galima interpretuoti ir kaip tylų maištą prieš menininkų ir meno perdėtą sureikšminimą. Piešiama nedideliuose popieriaus lapuose ir svarbus vaidmuo tenka pačiai gausiai kūrybai. Paralelių universumą menininkas kuria obsesiškai, bet kartu savo pastangas ironiškai reflektuoja.
Raminta Jurėnaitė