Techniška ir talentinga grafikė laikosi kiek nuošalyje nuo Lietuvos parodinio gyvenimo šurmulio. Personalines parodas rengia retai, o daugiausiai pasirodo užsienyje (nuo Uralo iki Argentinos) bendrose didelėse ir kamerinėse grafikos menui skirtose parodose. Iš dalies taip gali būti todėl, kad Lietuvoje grafikos meną, suprantamą kaip tradicinę dailės šaką, skubama nurašyti prie praeities aktualijų. O Dubauskienės viena iš stipriųjų kūrybos pusių būtent ir yra gilus technikos bei erdvės, kur ši eksponuojama išmanymas, pajauta. Kita vertus, pažvelgus į grafikės kūrinius, galima nujausti, jog laikymąsi atokiau nulemia ir jos asmenybės savybės. Lidos darbuose skleidžiasi kameriškumas, intymumas, kūrinio išgyvenimo gylis. Kūriniuose nėra skubos, juose net nėra laiko.

1995–2005 m. grafikė daugiausiai kūrė oforto technika, kur svarbi linija. Vienuose darbuose, sekdama įdėmiu žvilgsniu, raižė senamiesčio pastatų horizontales bei vertikales. Istorinių, mums gerai atpažįstamų namų figūros čia panašesnės į gyvus organizmus turinčius savo santykį su erdve, savo būsenas. Tai veikiau pastatų portretai atsiradę po ilgo stebėjimo, nei urbanistiniai peizažai. Kituose darbuose grafikė dėmesį sutelkia į žmogaus, dažniausiai moters, figūrą ar jos fragmentus. Dubauskienės personažai esti nekonkrečioje erdvėje, veikiau brūkšnelių nužymėtose būsenose, nuojautose, mintyse. Foninis „triukšmas“ primena atsitiktines dulkes ir įbrėžimus ant kino ar fotojuostelės. Lidos darbuose dermę randa atsitiktinumas ir tikslumas.

Grakštus, viską, kas svarbiausia viena linija pasakantis piešinys (kaip Stasio Krasausko įtakos atgarsis) sąmoningai derinamas su spontaniškų įbrėžimų virpesiu („Ant kilimėlio“, 1998 m.). Dubauskienės žmogaus figūros trapios, pažeidžiamos, maža to – užkluptos intensyvaus išgyvenimo, virsmo ar bent jau virpėjimo akimirką. Todėl jos darbai visuomet įtikina savo išgyvenimo ir poveikio „nuogumu“.

Išgyvenimo intensyvumo kulminaciją, mano galva, grafikė pasiekė savo mišrios technikos kūrinių serija „Kambarys“ (2007 m.). Jos meninis žvilgsnis paklaidžiojęs po miesto peizažus ir apsidairęs po savo personažų būsenas nėrė į tamsius, tuščius, paslaptingus kambarius su painiomis erdvėmis. Anot menotyrininkės Jurgos Armanavičiūtės, grafikės darbai pasižymi asiužetiškumu. Nesutikčiau, nes mano požiūriu, tos kambarių erdvės yra vienu metu ir veiksmo vieta, ir veikėjas, nerodomų įvykių pasekmė. Kambariuose lyg augalo sėkloje sutalpintas nesuvokiamo dydžio informacijos kiekis. Kambariai primena sapnų erdvę, kur visiškai įžūliai ir bauginamai ima elgtis pasąmonė. Tuomet nenorom atgaivinami įspūdžiai iš po Froidinio laikotarpio pasaulio literatūros (nuo Franzo Kafkos iki Stepheno Kingo) ir vėlesnių kino kūrėjų (pvz. Davidas Lynchas) darbų, kur erdvė tampa kūrinio pagrindu. Esu tikra, kad „Kambariai“ yra vidinių užkaborių atvaizdai, kur veikia sapno logika – t.y. dėl nieko nebegali būti tikras, o vienas girgždesys gali sukelti ir paniką, ir nepaaiškinamą saugumo jausmą.

Apibendrinant, stulbina menininkės ištvermė (ilgai išbūti prie vieno darbo, vienos idėjos, o po to prie jos nebegrįžti) ir atvirumas sau. Lida akivaizdžiai teikia pirmenybę kokybei, o ne kiekybei. Jos kūrinių pasaulis masina pojūčių stiprumu ir tampa dar įdomiau, kai menininkė sako, jog: "daugelis dalykų meno kūriniuose žmonėms lieka nematomi."

Monika Krikštopaitytė