Aloyzas Stasiulevičius:

Kokia plastinė kalba ir stilistika būdinga šiam tapytojui? Tai arsininkų, prieškario Nepriklausomos Lietuvos dailininkų suformuota plastinė kalba, besiremianti prancūzų tapybos mokykla. Pokaryje ekspresyvios tapybos tradiciją tęsė Antanas Gudaitis, Leonardo Tuleikio mokytojas ir kolega. Išplėtodamas arsininkų menines tradicijas Leonardas Tuleikis sukuria naują tapybos meno kokybę, savo kūryboje apimdamas abstrahuoto meno laimėjimus, etninės, žemaitiškos plastikos elementus ir europinę ekspresionistinio meno tradiciją.

Nijolė Tumėnienė:

Labai paprasti dailininko pasirinkti motyvai: keli galingi medžiai, kaimiškos buities natiurmortai, žmonių figūros, kurios pateikiamos kaip neatskiriama gamtos ir kitos aplinkos dalis. O sukurti vaizdai verčia susimąstyti apie sudėtingus žmogiškosios būties klausimus. Nors dailininkas seniai gyvena mieste, jo stipriai apibendrinti dekoratyvūs paveikslai alsuoja lietuviško kaimo dvasia, svaigia žaluma ir pražydusios gamtos pilnatve, stebina raudonais saulėlydžiais, atkeliavusiais iš vaikystės prisiminimų.

Vincas Kisarauskas:

Leonardo Tuleikio darbai iš karto patraukia dėmesį temperamentinga, tvirta, pasitikėjimo ir vidinės jėgos kupina tapyba...vyrauja ta pati tapybos maniera, tas pats stilius – kampuotas, konstruktyvus, šiurkštokas. Jo kūrybai tolimas buitiškumas, pilkas tikrovės fiksavimas – ji pakili, šventiška, neretai rūsti ar net tragiška. Spalvų skalė plati ir turtinga – sudėtingiausių gradacijų žalia, ruda, giliai mėlyna, iškilminga violetinė.

Tačiau ypač dailininko mėgstamos yra raudona ir geltona, šių dviejų spalvų junginiai. Jie labai įvairūs: nuo tamsaus, sodraus purpurinio, pereinančio į karštą, liepsnojantį lyg vakaro saulėlydžių žara, iki pilno gyvybės ir veržlumo šviesiai raudono, kuris virsta oranžiniu blykčiojimu, ištykštančiu juoko ir džiaugsmo kaskadomis, paskui tamsiai geltonu, prigesusiu, tarsi laiko patina padengtas auksas, pagaliau šviesiu, skambiu kaip saulėtos vasaros vidudienis geltonu ir ryškiu citrininiu: tai svėrių žydėjimo spalva, džiaugsmo, sumišusio su nerimu, spalva.

Visas šias degančias salas supa ramių pilkų – pilkai juosvų, pilkai rusvų, pilkai žalsvų – ar melsvų tonų okeanai, stipriai, įtaigiai aprėžia juodo kontūro krantas, neleidžiantis nė vienai spalvai pajudėti, išsiblaškyti, prarasti jai skirto emocinio krūvio. Paveikslai sukonstruoti iš tų liepsnojančių salų ir nurimusių, prigesusių vandenynų, slopinančių rėksmingą ryškiųjų spalvų klegesį.

Cituota iš: Leonardas Tuleikis. Tapyba. Vilnius, 2010, 5-7 psl.

Parengė Danguolė Butkienė