Laura Garbštienė yra baigusi tekstilės studijas, bet retas galėtų įvardinti nors vieną jos tekstilės kūrinį. Kur kas glaudesnius santykius menininkė palaiko su videoperformansu, fotografija ir instaliacija. Pradžioje, 2002–2005 m., su menininku ir kompozitoriumi Arturu Bumšteinu dirbo kaip kūrybinis duetas „G-Lab“. Vėliau išmėgino save „kūrybinio turizmo“ srityje – gyveno įvairių šalių menininkų rezidencijose, iš jų „parsivežė“ ne vieną kūrinį. Atrodo, Laurą visados labiau traukė vaikščiojimas paribiuose, tarsi savo gyvenimo būdu iliustruotų kūrinyje Aklos žinutės (2005) skambančius žodžius:

Bandau galvoti, kad esu tokia, kaip ir jūs visi. Netgi bandau palaikyti pokalbį. Bet mus skiria praraja. (angl.: I am trying to think I am like you all. Or even try to keep the conversation. But the distance is deep in my mind.)

Gal todėl išnuomojo savo butą Vilniuje ir persikėlė į kaimą. Ten augina daržoves, uogauja, renka žoles. Ir šiuos kasdienius veiksmus paverčia menine praktika.

Lauros videokūriniuose dažniausiai matome ją pačią. Ji panaši į mažą mergaitę, kuri šiek tiek flirtuoja, tačiau ne seksualiai, o taip, kaip sugeba keturmetės, vaikiškai nekaltai. Tame naivume yra kažkas begėdiška, nerangaus ir trikdančio. Menininkės atliekami veiksmai taip pat trikdo, o kartais primena nesuprantamus ritualus. Pavyzdžiui, šokdama priešais visų užmirštą erelio pavidalo paminklą, skirtą Pirmajam pasauliniam karui, Laura dainuoja Madonos Like a Virgin (Erelis, 2008). Suka ratus dviračiu nedideliame kambaryje, ant galvos užsidėjusi kepurę su elnio ragais (Namų versija – melodija, leidžianti voveraitei klajoti). Arba apsivilkusi baltais apatiniais gulasi po medžiu, vildamasi sulaukti vienaragio pasirodymo (Ką turėčiau padaryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą ant mano kelių?, 2006).

Nėra aiškios skirties tarp Lauros ir jos įkūnijamo personažo. Menotyrininkas Tautvydas Bajarkevičius šią jos kūrybos savybę susiejo su karnavalo tradicijomis, kuriose, kitaip nei teatre, nebeaišku, kur vaidyba, o kur tikrovė. Menininkės gebėjimas trikdyti pasitelkus prasmių, kalbos struktūrų, asociacijų disonansą, provokavimas naivumu ir tam tikras rituališkumas, kuriamas aidint vaizdinėms metaforoms ir asociacijoms, – tai vieni svarbiausių menininkės kūrybos bruožų. Rituališkumas (o gal net šamanizmas?) ir prasminių neatitikimų apmąstymas susieja Garbštienę su jaunesnės kartos performanso kūrėjos Jurgitos Žvinklytės darbais.

Kita svarbi Lauros kūrybos savybė – kritiškas požiūris į meno institucijas (meno specialistai tam sugalvojo pavadinimą – institucinė kritika). Žinoma, menininkė nesiekia revoliucijos, kaip, pavyzdžiui, institucinės kritikos strategija besivadovaujantis Redas Diržys. Lauros kritiką sudaro nihilizmo ir humoro kompotas, panašiai kaip menininko Konstantino Bogdano mene. Vietoje maišto inscenizuoja nuolankumą ir prisiima menininkės, kuri „pati kalta“ dėl savo nežinomumo, vaidmenį. Savo „kaltę“ ir „bejėgiškumą“ demonstruoja, pavyzdžiui, kepdama sausainius žymiems pasaulio kuratoriams, paskui juos išsiuntinėja su prierašu: „Brangus kuratoriau, tai – ne subinės laižymas. Tai draugiška dovana tau. Prašau atsiųsti nuotrauką, kur jūs ragaujate sausainius, kaip įrodymą, kad siuntinys jus pasiekė.“ Dar daugiau – ji bando tą „kaltę“ išpirkti. Filme Apie nežinomą menininkę (2010) vaidina nelaimingą kūrėją, kuri leidžiasi į piligriminę kelionę po šventąsias Lietuvos vietas. Apsivilkusi nekaltybę simbolizuojančią baltą suknią, atlieka atgailos ritualą, ir jis baigiasi ne kur kitur, o visų menininkų mekoje – Paryžiuje. Ten aukojimasis dėl meno tęsiasi. Trokšdama įgyvendinti savo sumanymą, menininkė pirma turi užsidirbti. Todėl, pasivertusi melancholiška gatvės šokėja, menininkė atlieka pasirodymą Paryžiaus metro ir už suaukotus pinigus pagaliau nusiperka fotoaparatą. Apie filme rodomą istoriją menininkė pasakojo:

Filmo herojė atgailauja ir už dailininką, ir už krikščioniškų ir profesinių vertybių mitologizavimą, taip tapdama juokingu personažu. Nepaisyti daugumos nuomonės, nesiekti visuotinės tiesos ir sėkmės čia, kaip ir tautosakoje, reiškia būti kvailiu ir gyventi nuodėmingai. Nuodėmingai ir nenaudingai – nekeliant šalies ekonomikos ar apskritai nemokant mokesčių.

Pasitraukusi gyventi į kaimą, menininkė aktualizuoja kūrybinio proceso ryšį su išgyvenimo gamtoje taisyklėmis. Juk atskirti augalus, žinoti, kurie naudingi, o kurie nuodingi, prisirinkti pakankamai atsargų žiemos išbandymams – meistrystė, reikalaujanti įgūdžių ir patirties. Perėmusi savitą „išlikimo taktiką“, kasdienius rankiojimo, džiovinimo, virimo, konservavimo darbus ir jų rezultatus, dailiai uždarytus stiklainiuose, ji paverčia meno objektais. Tokios kūrybos pavyzdys – instaliacija Laikino meno fondas (2010), kuri veikė kaip į komercinę galeriją įsiprašęs turgelis, lankytojams siūlantis menininkės surinktus obuolius, džiovintus grybus ar naminius sūrius. Ar dažnai užsukęs į parodą pamatysi prekystalį su rudens gėrybėmis?

Šiame projekte išryškėja ne tik (savi)ironijos ir humoro momentai. Laikino meno fondas verčia prisiminti ir moters menininkės mitą bei stereotipus. Juk moteris dažnai siejama su virtuvės darbais, net ir šiais laikais. Tačiau, nors Garbštienės pavardė dažnai matoma feministinio meno parodose, menotyrininkė Danutė Gambickaitė pastebi, jog jos kūriniai turi daugiau bendra su moters esmiškumu, o ne feminizmu. Tai suprasti padeda filosofo Vydūno aiškinimas. Anot jo, žodis žmonija, kuris žymi esmiškumą, padarytas iš žodžio žmona, ne iš žodžio žmogus. Vydūno teigimu, vyrai turėtų nepasilikti „vien vyriškame žmogiškume“, o stengtis „kilti į aiškų žmoniškumą“. Žmoniškumas, žmonija kilmę iš žodžio žmona filosofas susiejo su iš prigimties didesniu moterų esmiškumu – žmoniškumu. Šiuo požiūriu Laura įneša į meno lauką kažką labai subtilaus ir savito.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė