Šiandienos akimis žvelgiant į Ksenijos Jaroševaitės skulptūras stebina daug kas. Pirmiausia, be abejo, menininkės bekompromisė etinė pozicija, atvirai išpažįstamos krikščioniškosios vertybės. Tai anaiptol nėra komfortiška laikysena liberalizmą ir laicizmą šlovinančioje kultūroje. Jau vien tuo Jaroševaitė yra išskirtinė asmenybė šiuolaikinės Lietuvos meno lauke. Žinoma, ji tebūtų laikoma keistuole marginale, jei ne stiprus, ryškus, gilus, įsimenantis talentas.

Jaroševaitės skulptūrų poveikį patiria visi bent kiek menui jautrūs žmonės, o savo simpatikams šie kūriniai dosnūs turtingiausių išgyvenimų. Žavi skulptorės pamėgtas tipažas – išoriškai nedailūs ir nedarnūs, bet be galo simpatiški žmonės ar žmogaus bruožų turintys žvėreliai. Kone atima žadą menininkės gebėjimas itin taupiomis priemonėmis perteikti personažo unikalius bruožus, sukurti psichologinę intrigą ir ryšį, jos atida detalei ir medžiaginio atlikimo precizija. Jaroševaitės skulptūros įkvepia pasitikėjimą ir žadina tikėjimą. Su jomis ar prie jų smagu ir saugu būti. Mūsų sutrikusioje epochoje tai labai daug.

Pernelyg nepakeitusi individualaus stiliaus, kuris susiformavo maždaug XX a. devintame dešimtmetyje, skulptorė laikoma viena iš XX a. pabaigos dailės atnaujintojų ir reikšminga šių laikų menininke. Iš kuklaus aliuminio išlietos nedidelės jos statulėlės Rytas, Vakaras, Žaidimas su kate (visos 1979) savo laiku sukėlė tikrą sumaištį. Prie viešojoje erdvėje įsitvirtinusio sovietinio klasicizmo išpuoselėto grožio idealo įpratę tuometiniai parodų žiūrovai ir dailės profesionalai apstulbo, pamatę kresnas, stambiai sudėtas moteris plačiais klubais ir mažytėmis krūtimis, susitelkusias į paprastus kasdienybės ritualus – prausimąsi, mankštą, šukavimąsi, žaidimą su kate. Mažo mastelio statulėlių nekonvencionalumas, jų skleidžiamas monumentalumas ir jėga buvo suprasti kaip drąsus iššūkis vyraujančioms laikysenos, elgesio, kasdienybės estetikos ir meno normoms. Darė įspūdį ir tai, kad šitokių kūrinių autorė yra jauna moteris, kuri ramiai ir užtikrintai jaučiasi itin vyriškame skulptorių lauke. Žinoma, mažai kas domėjosi, ką šiai moteriai reikėjo išgyventi, kiek ryžto ir dvasios stiprybės pareikalavo jos nepriklausoma pozicija. Reikalauja ir dabar, nes aplinkos spaudimas nesumažėjo; pasikeitė tik jo pobūdis ir atsirado daugiau galimybių trauktis į periferiją, jei centre tampi nepageidaujamas, be to, nugyventi metai suteikė patirties, išminties ir atsparumo.

Maždaug nuo 1989-ųjų Ksenija daugiausia kuria religinę dailę. Savo šventuosius ir maldininkus ji lipdo sau ir rodo parodose kitiems, taip pat yra atlikusi nemažai užsakymų bažnyčioms. Sukūrė ne tik statulų, bet ir liturginių reikmenų. Vienas garsiausių šios rūšies Jaroševaitės kūrinių – iš balto marmuro iškaltas šv. Pranciškus (1994) Vilniaus bernardinų šventovėje.

Sugrįžti prie mįslingų jaunystės gyvūnų – tarp jų yra Moteris su kate (1981) bei jos variantai, savo laiku kultinėmis pripažintos kompozicijos Šuo (1981) ir Įkyrios mintys (1982), taip pat „Vandens gyvūnėlis“ (1987), „Arklio metai“ (1989), „Šuo“ (2003) iš grupės Piligrimai – Kseniją pakvietė rašytojos Jurgos Ivanauskaitės atminimo įamžinimo fondas. Šia iniciatyva Vilniaus Naujamiesčio pakraštyje Aguonų gatvės skverelyje prie pat „Kablio“ ir autobusų stoties 2008 m. iškilo didingas iš vientiso granito bloko iškaltas Katinas – paminklas Vilniaus katinams ir visoms katiniškoms būtybėms, kurios „mėgsta vaikščiot sau vienos“. Tai didžiausias ir turbūt žinomiausias skulptorės kūrinys miesto erdvei. Kitos jos skulptūros miesto aplinkoje (Druskininkuose, Klaipėdos Martyno Mažvydo parke, Aukštuosiuose Paneriuose Vilniaus pakraštyje) atsirado sovietmečiu.

Į Šiuolaikinio meno centrą Jaroševaitės kol kas dar niekas nekviečia, tačiau 2016 m. atidarytoje Valstybės pažinimo centro ekspozicijoje pristatytas jos Sparnuotas (1984) liudija, kad skulptorės darbai yra nacionalinė vertybė ir išreiškia šiuolaikinės Lietuvos tapatybę.

Giedrė Jankevičiūtė