1971-aisiais Kostas Dereškevičius ir jaunesni jo bendražygiai tapytojai Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda susibūrė į neformalią grupę „4“. Jie pirmieji lietuviškoje tapyboje programiškai pradeda vaizduoti naujus, kartais net brutalius savo gyvenamojo meto ženklus. Dereškevičiaus pagrindine tema septintajame–aštuntajame dešimtmetyje tapo miesto gyventojai ir jų aplinka. Menininko paveiksluose veiksmo vieta buvo naujų gyvenamųjų kvartalų, vienodų lyg kareivinės, būstai ir kiemai, kasdienis miesto transportas, paežerės, kurortai savaitgaliais.

1969 metais tapytojas pradėjo langų seriją. Pro pusiau pravertus langus jis žvelgia iš interjero arba į interjerą parodydamas nedidelį intymios erdvės fragmentą. Fragmentiški ir 1970 - aisiais tapyti peizažai su elektros stulpais ir portretai-personažai. Neutraliame gamtos ar vielos tinklo fone komponuojamos iki pusės moterų ir vyrų figūros, kurių veidai – kone groteskiškos tipažo studijos. Jau tada Dereškevičių labiausiai domino moters tema, kuri vėliau pradeda dominuoti didelėse žanrinėse kompozicijose. Jų herojės – tvirtos apkūnios vidutinio amžiaus moterys, nepatrauklioje aplinkoje dirbančios pačius kasdieniškiausius darbus. Apšiurusiuose daugiabučių kiemuose moterys pila šiukšlių kibirus į konteinerius, važinėja išklerusiais traukiniais, troleibusais, iškylauja su artimaisiais.

Dereškevičiaus žvilgsnis turi vujarizmo. Jo stebimos moterys nevalingai pakliūna į kiek komiškas situacijas: užsnūsta viešajame transporte, nerangiai ropščiasi iš „Moskvičiaus“, valgo dešrelę. Tokie vaizdai gali būti ir lengvai erotiški – dailininko akis nukrypsta į iškirptę ar kojas. Kai kada pačių moterų, pavyzdžiui besiilsinčios ant žolės ar išlipančios iš traukinio, matyti tik kojos, kurios turi charakterizuoti personažą. Niekas nepagražinta – nei vieta, nei herojai, nei jų veikla. Dereškevičiui pavyksta šiuose žanriniuose paveiksluose sukurti socialinio gyvenimo studiją ir suteikti jai stiprią emocinę išraišką. Jo tapyboje yra ir Edwardo Hopperio realistinės nykumo melancholijos, ir labai asmeniško humoro. Realistinės studijos čia pašaipiai ir įžūliai pereina į šaržą ir groteską. Dailininką šie nepatrauklūs motyvai domino ir kaip specifinė provokacija. Jis tapė ekspresyviais eskiziškais potėpiais ir mėgavosi tiek pilkos ar violetinės tonine derme, tiek šaižiais disharmoniškais ryškių lokalių spalvų deriniais. Nemaža šio periodo Dereškevičiaus paveikslų grupėje poparto įtaka, kuri įkūnyta į natiurmortuose slengo įrašais, koliažais su laikraščių bei piešinių skiautėm ir pagaliau kasdienės aplinkos objektų tapymu.

Su šiomis natiurmortų bruožų turinčiomis kompozicijomis glaudžiai siejasi ir kartu naują etapą pradeda Dereškevičiaus paveikslų serija „Afišos“. Savo inspiracijomis ir stilistika ši serija artima naujojo realizmo atstovų Raimondo Hainso, Mimo Rotellos ir Jacques Mahé de la Villeglé paveikslams apiplyšusių plakatų motyvais. Tiesa, ten kur naujieji realistai pasitelkia radinių dekoliažą, Dereškevičiaus tiesiog nutapo troleibuso stotelėje patirtus regimuosius įspūdžius.

Dereškevičiaus kūryboje nėra griežtos ribos tarp peizažo, portreto ar žanrinės kompozicijos. Visuose šiuose paveiksluose, kaip ir „Afišų“ cikle, dailininko motyvai šiandien įdomūs ir taiklia praeinančio laiko fiksacija. Kas tada buvo atsitiktina, nesvarbu, dabar atrodo kaip tipiškos sovietmečio kasdienybės žymės. Po 1990-ųjų vienas talentingiausių lietuviškosios tapybos realistų ima kurti grynąsias abstrakcijas ieškodamas harmoningų spalvinių ritmų.

Raminta Jurėnaitė