Klaudijaus Driskiaus (g. 1959) kūriniai nėra fotografijų ciklas, nors vidinė, natūrali jų vienybė nesunkiai pajuntama. Gal geriausia tokią kūrybą pavadinti ,,išpažinimais”. Čia išpažįstamos savo šaknys, priklausymas tam tikrai genčiai su nepaaiškinama gyvenimo sankloda, neregėtais papročiais, neperprantama mąstysena ir pašaliečiams visai svetimomis vertybėmis. Priklausymas Aukštaitijos kaimui. Bet tai nėra sentimentali kelionė į savo vaikystę, juo labiau ne baikštus pasipuikavimas ,,tuo, ką mes turime”. Fotografijų autorius suvokia tam kaimui bepriklausąs tik iš dalies, irgi tapęs savotišku pašaliečiu.

Toks priklausymas kartais slegia, jo drovimasi, jis maskuojamas arba paverčiamas ekscentriška poza. Jis gali būti ir neutralizuojamas - tereikia kaimo gyvenseną pateikti kaip universalią vertybę. Tradicinė lietuvių fotografijos mokykla kaimą atskleidė kaip patikimą prasmės prieglobstį, kuriame gali rasti atgaivą nuo kasdienos, prisiliesti prie pirmapradės išminties ir natūralaus grožio. Turėti sąsajų su tokiu pasauliu - saugu ir garbinga. Refleksija šių sąsajų atžvilgiu ne tik kad nereikalinga. Ji tiesiog viską sugadintų.

Slėpininga šviesa spindintys senolių veidai, trapus obels žydėjimas ar tyras mokinuko atlaidų patarnautojo žvilgsnis tampa nuorodomis į visai kitą, su kaimo empirine būtimi nesutampančią tikrovę, iš kurios ataidi įsakmus ir skaidrus du mußt dein Leben ändern (vok., privalai pakeisti savo gyvenimą). Klaudijaus Driskiaus aukštaitiško kaimo versija nėra nei tokia giedra, nei tokia betarpiška. Kaimas jo fotografijose nebūtinai toks, kuriame kiekvienas norėtų gyventi.

Keistas – toks apibūdinimas labiausiai tinka šio kaimo ar miestelio žmonėms, jų nuotaikoms, įvykiams. Tačiau kalbu ne apie lietuvių literatūros ir folkloristikos pamėgtus mielus keistuolius ar vadinamuosius kaimo ,,jonelius”. Tai keistumas, kuris šiek tiek gąsdina. Keistumas, kurį savyje atpažįsti, bet niekada nenori pripažinti. Tai dvigubas keistumas, gimdantis ironišką distanciją, ne tik objekto, bet ir savęs paties atžvilgiu. Aš juk irgi keistas to išoriškai paprasto, bet ne naivaus gyvenimo atžvilgiu.

Kita vertus, giminystėmis, užsislėpusiais įpročiais, prasimušančia tarme, atsiminimais, esu jo dalis. Tokia pozicija leidžia būti ironiškam be pagiežos ir atsiribojimo. Lygiai toks - dvigubas - Driskiaus santykis su fotografijos tradicija. Ironija ir distancija jį išskiria iš minėtos jau prieškaryje pradėtos formuoti kaimo vaizduosenos. Vis dėlto tai ne ta ironija, kuri negrįžtamai atplėšia nuo fotografijos tradicijos. Tai šen, tai ten vėl pamatai augustiniškas neoklasikines formas ar buračišką aistrą ,,autentikai”. Šis prisirišimas prie tradicijos teikia regai jautrumo, kurį ironija kiek slopina.

Net smagiausiose Klaudijaus Driskiaus fotografijose prasišviečia truputis skausmo, nekart seniai nuslopusio, nugrimzdusio į pasąmonę. Partizanų neviltis, akinanti sovietinio gyvenimo pilkuma, galiausiai žinojimas - mes esame paskutiniai. Paskutiniai ,,tikri” sentikiai, paskutiniai ,,tikri” žemdirbiai, muzikantai, aludariai. Tai savotiškas šio krašto istorijos ar bent vienos epochos epilogas. Šios fotografijos radosi 1984–2007 metais. Nors kurtos ilgesnį laiką, atspindinčios ir istorijos lūžius, ir kasdienos kaitą, jos vis dėlto vienijamos to paties krašto ir tų pačių žmonių.

Vytautas Ališauskas