Kęstutis Vasiliūnas ne vieną dešimtmetį yra gerai žinomas ne tik lokaliame Lietuvos meno kontekste. Jis vertinamas kaip originalus, grafinėmis priemonėmis ir technikomis kuriantis menininkas, kuriam aktualios ir kitos sritys, tarpdisciplininė raiška. Menininkas yra surengęs daug parodų, kur eksponavo didelio formato atspaudus, tapybos darbus, instaliacijas, kurioms sukurti pasitelkė gana archajiškas medžio raižybos technikas. Jis gerai žinomas ir kaip dailininko knygos kūrėjas, populiarintojas, aktyviai pristatantis autorines dailininko knygas ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vasiliūno kūrybą būtų galima analizuoti daugeliu aspektų, nes joje glūdi daugybė kultūrinių klodų, jo kūriniai atspindi aiškią nonkonformistinę poziciją, išskiriančią jo darbus iš kartais tiesmukai suvokiamo, banalaus arba tiesiog „gražaus“ konteksto, banalios menininko misijos suvokimo tradicijos.

Menininkas – vienas iš nedaugelio Lietuvoje nuosekliai dirbančių išties archajiška medžio raižybos technika, jis kuria labai didelio formato, kombinuotos struktūros, sudėtingos ir kartu paprastos fabulos raižinius (spaudžiamus nuo klišės ant drobės pačia seniausia ir patikimiausia technika, pasitelkus šaukštą). Pirmiausia, norint pabrėžti menininko savitumą, unikalumą, reikia konstatuoti, kad tai itin pozityvus asmuo, kuriam svetimi tiek etiniai, tiek estetiniai kompromisai, banalumas, menininkas atvirai pasisako prieš agresyvų ar gerai užmaskuotą meno komercializavimą, institucionalizavimą, suvienodėjimą, siekį pataikauti bet kokioms madoms, aktualioms intelektualinėms, politinėms manifestacijoms. Vasiliūno kūryboje sugula skirtingų kultūrų, civilizacijų, epochų ikonografiniai vaizdiniai, juos menininkas priešpriešina kasdienybės, kelionių įspūdžių vaizdams, į kuriuos kartais fokusuoja žvilgsnį ir mintis (tai įspūdžiai iš kelionių po Italiją, Kiniją, Pietų Korėją ir daugelį kitų šalių), taip pat reikėtų paminėti klasikinių meno kūrinių fragmentų interpretacijas, replikas, žodžio ir vaizdo žaismą ar mįsles.

Menininkas daugiakultūriškumui atviruose, moralinio disputo būtinybę keliančiuose darbuose taip pat nuosekliai tęsia identiteto paieškas krikščioniškojo pasaulio kontekste, pabrėžia krikščioniškosios pasaulėžiūros, moralės nuostatų svarbą, kelia aktualius klausimus, kvestionuoja priešpriešą tarp oficialiai deklaruojamo moralumo ir šiuolaikinio pasaulio brutalumo, agresyvumo apraiškų. Tęsdamas krikščioniškojo identiteto paieškas, dievoieškos kelią, dailininkas nuosekliai kreipia dėmesį į Šventąjį Raštą, senųjų meistrų religinių kūrinių vaizdinius, ikonografiją, savaip interpretuoja chrestomatinį gotikos ir ankstyvojo Renesanso ženkliškumo ir šiuolaikinių realijų kontroversišką santykį. Vasiliūno darbų kompozicija grindžiama dualumo principais, jo raižiniai dažniausiai esti sudėtiniai, dviejų kontrastuojančių dėmenų. Didelio formato spalvotuose medžio raižiniuose menininkas sukuria kultūrines etines opozicijas, kontroversiškus vaizdinius. Darbuose paradoksaliai supriešinami vaizdiniai egzistuoja tarsi „laiko vektoriuje“, menamoje kultūrinėje, etinėje erdvėje, kombinuotoje sąmonės, mentalinio identiteto terpėje, pabrėžiant moralinės nuovokos, savivokos būtinybę.

Dailininkas kuria tarsi pasakojimą pasakojime, kupiną įtampos, psichologizuotą asociatyvinę „dramaturgiją“. Taip menininko darbuose atsiranda vaizdinių, replikų, atrodo, atėjusių iš visiškai skirtingų laikotarpių ir pasaulių. Gotikinis Nukryžiuotojo pavidalas atsiduria viename kultūriniame, mentaliniame lauke su pakaruokliu iš Goyos piešinio ir „nustebusiu“ kiškiu iš Dürerio graviūros, kitur Kristus neša kryžių tarp geltonų taksi automobilių... Nukryžiuotasis egzistuoja viename mentaliniame lauke su idiliškais Sisley'aus nutapyto parko vaizdais, neįmantriomis augalinėmis arabeskomis, Kristaus įžengimo į Jeruzalę istoriją papildo kinų folkloro personažai, kinų terakotinis karys sutapatinamas su XX a. militarizmo vaizdinėmis klišėmis, o darbe Kill-Kiss Giotto Judas, Nukryžiuotasis ir grėsmingas automatas priverčia krūptelėti ir vėl susimąstyti, kokiame pasaulyje gyvename, kas jame keičiasi ar nesikeičia, ar žmogus yra pajėgus pasipriešinti brutaliai rutinai ir tęsti dvasingumo, tikrųjų vertybių paieškas.

Kartais Vasiliūnui pavyksta sukonstruoti tikrai šiuolaikinį, modernų religinį paveikslą, ikoną, kur jaučiama Angelo Sargo ranka, vedanti nekaltas vaikiškas sielas, visa tai stebint Šiluvos Dievo Motinos šventam paveikslui (Šiluvoje pirmą kartą Europoje apsireiškė Dievo Motina, ten keliauja piligrimai ir vyksta dideli atlaidai). Religinio paveikslo statusą įgyja ir nature morte ciklas, kuriame fragmentiškai reprodukuojami natiurmortai iš gotikinių Paskutinės vakarienės paveikslų. Minimalizuota, abstrahuota, neiliustratyvu, bet menininkui pavyksta sukurti sakralios, svarbios žinios atmosferą, priversti kiekvieną iš mūsų susimąstyti, kas mes esame, kur einame, prisiminti krikščioniškąją parabolę – Ecce homo.

Vaidilutė Brazauskaitė-L.