Nuo XIX a. antros pusės Lietuvoje nuosekliai ir įvairiapusiškai puoselėjama architektūros fotografija. Juozapo Čechavičiaus (1817–1888), Stanisławo Filiberto Fleury (1858–1915), Jano Bułhako (1876–1950), fotografavusių Vilniaus architektūros paminklus, o tarpukariu – ir Vytauto Augustino (1912–1999) palikimas tapo atspirties tašku daugeliui lietuvių fotografų. Kęstutis Stoškus, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Arūnas Baltėnas, Raimondas Paknys, Andrius Surgailis neretai pasirenka tuos pačius motyvus, o panoramoms – net tuos pačius žiūrėjimo taškus kaip klasikai.

Glaudžiausiai su tradicija yra susijusi Kęstučio Stoškaus kūryba. Kitiems amžininkams senoji architektūra buvo tik viena iš temų, o jam – pagrindinė ir kone vienintelė. Architektūros paminklų dokumentavimo apimtimi, sistemiškumu, kompleksiškumu ir vaizdo menine įtaiga mūsuose nėra jam lygių.

Gerai pažįstantis urbanistinės fotografijos tradiciją Stoškus iš įvairių laikotarpių stilių selektyviai perima sau reikalingas priemones. Su architektūros fotografijos pradininkais jį suartina preciziško tikslumo ir paslapties derinys, su XIX a. pab. ir XX a. pr. meistrais – paveikslo erdvės tapybiškumas, atmosferiškumas. Iš XX a. 3 dešimtmečio fotografų Stoškus perima objektyvizuotą, daiktišką, veristinę manierą, o iš konceptualistų – sisteminio archyvavimo principus. Sulydydamas visus šiuos išraiškos būdus jis siekia įamžinti nepakartojamą Vilniaus senamiesčio urbanistinį peizažą. Stebėdamas miestą lyg pamiršta pats save. Subjektyvumas čia atsiskleidžia tik labai atsargiai ir santūriai.

Fotografui svarbu „išgyventi“ miestą klaidžiojant jo kalvomis, upių pakrantėmis, aikštėmis, gatvėmis, skersgatviais, akligatviais ir kiemais. Vilniaus gotikos, renesanso ir baroko monumentus jis siekia atskleisti kuo visapusiškiau. Daug dėmesio skiria jų išsidėstymui peizaže, santykiams su aplinkiniais pastatais, aikštėmis, želdiniais. Jis kaskart keičia žiūrėjimo tašką, atstumą. Tik šio fotografo dėka suvokiame Vilniaus architektūros ansamblių pilnatvę, pamatome detalių. Fotografuodamas ansamblius ryto šviesoje menininkas kantriai laukia optimalaus šviesos kritimo, ne mažiau jautriai pasitelkia bažnyčių interjerų prieblandą. Pastatų siluetai ir dekoro detalės fotografuojami taip, kad būtų išryškintas skulptūriškumas, paviršiaus faktūros ir medžiagų ypatumai. Iliuzinį skulptūrinių apimčių perteikimą ir subalansuotą kompoziciją Stoškus savitai derina su impresionistine šviesa. Pasitelkdamas pulsuojančią šviesą jis perteikia lietaus, kaitros ir speigo pojūtį ir sukuria ypatingą melancholišką atmosferą. Pastatų motyvai meta gilius šešėlius, tirpsta rūke ar prieblandoje, jie nutvieskiami aušros kaskart kitaip.Sutelkęs dėmesį į miesto didingą praeitį Stoškus su širdgėla atidžiai ir negailestingai fiksuoja dėl vandalizmo ir nepriežiūros atsiradusius vertingos architektūros nykimo ženklus: irstantį mūrą, apdaužytą skulptūrų ir freskų dekorą, nukabintų paveikslų nišas, pelėsius.

Fotografui svarbu išsaugoti vaizduose Vilnių, kuris pasikeis ne tik dėl ardančio laiko, bet ir dėl sparčios komercializacijos, rekonstrukcijų ir viską niveliuojančios, ištiesinančios ir suglotninančios restauracijos. Tokio Vilniaus, koks yra Stoškaus fotografijose, greitai nebeliks.

Stoškus fotografuoja ne tik Vilniaus senamiestį, bet ir jo prieigas. Be to, jis įamžino ir Pažaislio vienuolyno ansamblį ir vis dažniau dokumentuoja Kauno tarpukario architektūrą. Šalia architektūros fotografijos užsiima ir kitais žanrais, yra sukūręs peizažų, natiurmortų, portretų.

Raminta Jurėnaitė