Kazio Daugėlos biografija, kaip ir XX a. pasaulio istorija, intriguojanti bei dramatiška, o jo kūrybinis palikimas – atspindintis tarpukario Lietuvos fotografijos raidą ir kartu įvairialypis. 1912 m. Radviliškyje gimęs būsimasis fotografas 4 dešimtmečio pradžioje studijavo Vienoje, Aukštojoje žemės ūkio mokykloje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir, karui pasibaigus, pateko į Kempteno pabėgėlių stovyklą Vokietijoje. Iš jos 1949 m. kariniu laivu per Atlantą išvyko į JAV ir ten praleido visą likusį gyvenimą iki 1999 m. 

XX a. pasaulio ir Lietuvos istorijos lūžiai ne tik lėmė Daugėlos asmeninę biografiją, bet ir apibrėžė tris skirtingus jo kūrybos tarpsnius. Pirmasis siejasi su autoriaus gyvenimu ir profesine veikla tarpukario Lietuvoje. Nors fotografuoti Daugėla pradėjo dar studijuodamas Austrijoje, kūrybinės fotografijos srityje debiutavo jau grįžęs į Lietuvą ir 1937 m. pirmą kartą dalyvavo Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos Fotosekcijos surengtoje parodoje. Tarpukariu sukūrė reprezentatyvią fotografijų seriją apie Lietuvos kariuomenę, kurioje pats atliko tarnybą, vykdydamas melioracijos darbus fotografavo Lietuvos peizažus ir žemdirbių naujakurių sodybas, kaimo žmones, etnografinį paveldą, taip pat fiksavo Vilniaus architektūrą, fotografavo Tautos dieną Molėtuose ir įvairiomis progomis įamžino prezidentą Antaną Smetoną. 

Šio laikotarpio Daugėlos fotografijos yra nuosaikios, neįsilieja į tuomet pasaulyje įsitvirtinusias modernistinės fotografijos tendencijas. Autoriaus darbuose nėra „aštrių” rakursų ar neįprasto fragmentiško kadravimo, abstrakčių ar siurrealistinių vaizdų. Tuomet dar visai jauno autoriaus kūrybinės nuostatos jau pasižymėjo tradiciškumu: vertindamas jo darbus, žymus Vilniaus fotografas piktorialistas Janas Bułhakas, puoselėjęs XIX a. tapybiškos fotografijos kryptį, sakė, kad tai tikriausiai vyresnio amžiaus fotografo kūriniai, nes nuotraukose matosi „galvojimas“. „Tai buvo man didžiausias komplimentas todėl, kad aš tuomet buvau tik dvidešimt šešių metų“1, – džiaugėsi Daugėla. 

Tačiau galbūt į tarptautinės fotografijos raidos avangardą neįsiterpusios Daugėlos fotografijos nebuvo aktualios ir Lietuvoje? Priešingai – to meto istorinės, politinės aplinkybės čia lėmė savus fotografijos, kaip ir kitų meno sričių, vertinimo kriterijus. Kaip ir daugelis kitų tarpukario Lietuvos fotografų (Stasys Kolupaila, Vytautas Augustinas, Kazys Laucius, Petras Velička, Balys Buračas ir kt.), Daugėla dalyvavo „visuotiniame etninės kultūros dokumentavimo ir savimonės atgaivinimo projekte“, jį kaip ir kitus fotografusveikė „tautinio pakilimo nuotaikos“2. Siekis prisidėti prie nepriklausomos šalies atgimimo, kurti idealizuotą tautinės tapatybės vaizdinį tuomet atrodė svarbesnis nei modernistinio meno eksperimentai. 

Vis dėlto Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, fotografui teko palikti tėvynę. Tuomet prasidėjo antrasis svarbus Daugėlos kūrybos tarpsnis, pažymėtas gyvenimo Kempteno pabėgėlių stovykloje. Tačiau ir į tenykštį gyvenimą fotografas žvelgė šiek tiek idealizuojančiu, kasdienybės akimirkoms apibendrinančią prasmę suteikiančiu žvilgsniu. Autorius nelengvoje pabėgėlių buityje įžvelgė ir pasitelkdamas fotografijos estetiką paryškino humanistines vertybes bei lietuvių siekį išlaikyti tautinę tapatybę. Kita vertus, ši Daugėlos kūrybos dalis turi neabejotiną istorinę, dokumentinę vertę. Joje įamžinti stovyklos kasdienybės bei švenčių momentai, užfiksuotos buities detalės pasakoja ne tik apie konkrečių asmenų gyvenimą, bet ir apie lietuvių bei kitų Europos tautų likimą Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. 

Trečiąjį, jau kitokį, Daugėlos kūrybinį etapą formavo autoriaus gyvenimo aplinkybės JAV. Tiesa, plaukdamas per Atlantą fotografas reportažine maniera dar užfiksuoja keletą iš geriausiai žinomų savo fotografijų. Tačiau JAV pradėjęs dirbti inžinieriumi statybose ima pastebėti išraiškingas modernių konstrukcijų formas ir ritmus, šviesos ir šešėlio kontrastus. Atrodo, kad nauja aplinka autorių paskatina išbandyti ir modernesnę, abstraktesnę fotografijos raišką. Tačiau kartu Daugėlos fotografijos išlaiko ryšį su tikrove, o moderni aplinka jo darbuose neatrodo šalta ir nuasmeninta, nes fotografui joje visada svarbus išlieka žmogus ir jo veikla. 

Taigi, kas vienija skirtingomis aplinkybėmis sukurtus Daugėlos darbus? Ko gero – tikra meilė gimtajai šaliai ir pabėgėlio, o vėliau emigranto patirtis, kuri lėmė nuolatinį tėvynės ilgesį ir jos poetišką idealizavimą fotografijose. Raktu į Daugėlos kūrybos interpretaciją galėtų būti vienas jo žinomiausių darbų „Kelias į Vakarus“, pačiam autoriui tapęs apibendrintu gimtinės ir kartu emigracijos simboliu. „Nuo rytinio Amerikos Atlanto pakraščio mano gimtoji šalis Lietuva beveik matoma. Audringą dieną per bangas už horizonto iškyla pakelės kryžius ir dulkėtas vieškelis, kuriuo aš prieš daugelį metų turėjau palikti savo tėviškę ir tėvynę“3, – rašė Daugėla. Netiesiogiai, ne vien dokumentiniais, bet ir metaforiniais vaizdais apie meilę tėvynei ir emigraciją kalba ne tik ši žinoma fotografija, bet ir beveik visa Daugėlos kūryba. 

Tomas Pabedinskas 

1 Alvydo Vaitkevičiaus ir Vidmanto Jankausko dokumentinė vaizdo medžiaga iš Kazio Daugėlos parodos Šiaulių fotografijos muziejuje atidarymo 1992 m. birželį.   2 Margarita Matulytė, „Kazys Daugėla: platus matymas, talpus žvilgsnis“, in: Kazys Daugėla. Vaizdai ir veidai, sudarytojas Antanas Skaisgiris, Vilnius: Meno rinkos agentūra, 2018, p. 37.

3 Kazys Daugėla, Išeiviai iš Lietuvos, Vilnius: Mintis, 1992, p. 5.