Juzefa (Juta) Čeičytė yra apibūdinama kaip „tyliausioji” iš tyliųjų modernistų. „Jos „nepriėmė” ne tik oficialioji konjunktūra, bet ir kolegos. Anuometinis „cechinis” susiskaldymas (gajus ir dabar) tapančios scenografės niekaip neleido vadinti tapytoja. O ir ta jos tapyba niekaip netilpo į „lietuviškos mokyklos” rėmelius.” – paaiškina legendinė dailėtyrininkė Gražina Kliaugienė.

Dabar dailininkė gretinama su Kazimiera Zimblyte, irgi nepripažinta savo laiku, nes ji taip pat buvo atėjusi iš kitos srities (tekstilės). Ir Čeičytė, ir Zimblytė reiškėsi scenografijoje, o tapybą bei koliažus kūrė sau. Personalines parodas galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Abiejų menininkių abstrakcijos žymėjo vidines būsenas. Istoriją iš naujo analizuojančiose parodose jų kūriniai atsiduria greta ir verčia susimąstyti apie nuolatinę Lietuvos dailės istorijos klaidą – aklumą naujovėms ateinančioms iš mažiau vertinamų sričių.

Lemiamas Juzefos kūrybos eigai ir likimui buvo istorinis laikas – vienas kitą keitę karai, po jų įsigalėjęs režimas išblaškė šeimą, pasmerkė ją persekiojimams. Galiausiai dailininkė užuovėją rado teatre, o paskui daug pasireiškė ir kine kaip scenovaizdžio ir kostiumo dailininkė. Čia ji susilaukė pripažinimo, dažnai buvo minima recenzijose, tačiau kaip pati sako: „Tapyba buvo viso mano gyvenimo ilgesys ir sopė. Kad ir ką dirbdavau, ji būdavo mano mintyse ir sieloje. [...] O tapyboje visada buvau vienišė. Galvojau, jaučiau, dariau. Amžina disidentė, atsiribojusi.”

Čeičytė paraleliai rašė eiles, bet savo rašymą vertina santūriai: „Poezija aš žaidžiu”, tačiau kūrybos visumos geriau neskaidyti, nes anot dailininkės: „mano visą gyvenimą galima atsekti pagal tapybos darbus ir poeziją.” Skaidyti, ko gero, ir neįmanoma, nes jos poezijoje egzistuoja kino kadrai, čia eilėraštis gali būti užbaigiamas: „Kamera palydi”. Eilėse su spalvomis ji elgiasi kaip tapyboje, pvz. „Įbrėšiu skausmo liniją/Raudonas purpuras sudrebės” arba „Ūžkliūvu už baltos linijos/ir griūvu į tamsą.” Ten veikia teptukai, drobės baltumas, o Vincentą [van Goghą] ji kviečia išgert vyno. Eilėse ir teatro scena, ir šokis. Yra ir auksinė migla, kuri užkrenta, visai kaip būna jos paveiksluose.

O tapyboje labai daug sietino su teatru. Visų pirma erdviškumo suvokimas ir šviesos svarba. Jos darbų paviršiai sudaryti iš sluoksnių. Sluoksniai iš spalvų ir medžiagų, kurias formuojant dažnai artėjama prie skulptūros (horeljefo). Auksas ir sidabras nugulęs faktūrose ir klostėse „tyli” arba galingai „laimina” priklausomai nuo apšvietimo. Tai daugiaveidė, laike ir erdvėje judri struktūra. „Jutos abstrakcijos – tai visai ne tos abstrakcijos, kurios kuriamos susikaupus ties formaliais elementais. Tai jos gyvenimas fiksuotas būsenos pavidalu, tai jos savijauta laike ir pasaulyje.” – pažymi Gražina Kliaugienė.

Čeičytės tapybos atstūmimas lėmė ir didžiulę laisvę jai. Tai intymioji buveinė. Gal todėl paveikslai man primena daugiasluoksnius apsauginius kiautus sudėtus iš gyvenimo brangenybių (žiūrėjimas į žvaigždes su tėvu vaikystėje) ir sužeisto pasaulio slaugymas drobės tvarsčiais (darbai su prisiūtomis skiautėmis). Menininkė pasižymėjo visose srityse, kur tik teko įsitraukti, greičiausiai todėl, kad kūryba buvo didžioji užuovėja nelengvame gyvenime. Ji sako, kad: „Paveikslas kaip malda, jį reikia sukalbėti kaip maldą”.

Monika Krikštopaitytė