Savo kūriniuose grafikė Jūratė Stauskaitė išliejo visą moteriškų emocijų amplitudę: nežabotas svajas ir drovumą, pergalingą triumfą ir nusižeminimą, pyktį ir švelnumą, nepasitenkinimą ir nuolankumą, susitaikymą. Moters pasaulis, jos nuotaikos – tai pagrindinė vaizdų ir būsenų kaita, persmelkianti visą šios menininkės kūrybą.

Stauskaitė yra viena iš tų ryškių „moteriškosios“ kartos dailininkių, debiutavusių 8 dešimtmetyje, į lietuvių grafiką atnešusių stiprų emocionalumo užtaisą ir vietoj stilizuoto liaudiškumo pasirinkusių metaforišką, daugiareikšmių simbolių kupiną plastinę kalbą. Savito stiliaus paieškose jaunai menininkei buvo artimos tuometės lietuvių dailės ekspresionistinės tendencijos, ypač tapytojų Ričardo Vaitiekūno, Arvydo Šaltenio, Mindaugo Skudučio kūryba. Grafikos panoramą Stauskaitė papildė gaivaus romantizmo doze. Savo idėjoms reikšti ji dažniausiai rinkosi ofortą ir piešinį teptuku bei plunksna. Daug kūrybos impulsų jai teikė literatūra ir menas, dalyvavimas respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Ten atrasta savotiška sielos bendramintė estų menininkė Marju Mutsu, su kuria sietinas Stauskaitės ankstyvosios kūrybos trapumas, lyrizmas, sugebėjimas operuoti grakščiais tartum besvoriais vaizdiniais neperkrautoje lakšto erdvėje.

Palaipsniui jaunatvišką lengvumą Stauskaitės kūryboje pakeitė skaudesni filosofiniai gyvenimo ir įgytos patirties apmąstymai. Perdėtam filosofavimui čia nebuvo vietos: tai lakoniška, apgalvota ir prasminga meninė kalba. Ryškus to pavyzdys – Kelionė (1984) – viena iš dailininkės kūrybos viršūnių, santūriai ir tuo pat metu skausmingai kalbančių apie kelią savęs pažinimo link ir išėjimą į nebūtį.

Dailininkės išraiškos priemonių arsenalas be galo taupus, tiesiog minimalus – dažniausiai tik monochrominė linija ir dėmė. Spalva pasirodo retai, ir tik kaip papildantis elementas. Siužetinis pradas paprasčiausiai ignoruojamas, taip pat nėra erdvės ar laiko parametrų. Pagrindinė raiškos priemonė – plonytė jautri, bet tvirtai nubrėžta linija ir didžiulė balto lapo erdvė. Kūrybinė mintis vystoma ofortų ar piešinių cikluose, papildant juos vis naujais niuansais. Menininkė labai susitelkusi į save, ir, nevengdama ironijos ar autoironijos, sugeba įtaigiai „ištransliuoti“ savo būsenas žiūrovui.

Pagrindinė Stauskaitės kūrybos idėjų reiškėja – figūra. Tai paukštis (svajų ar negandų nešėjas), moteris ar įdėmiai žvelgianti pusiau moteris-paukštė (tarsi savotiška menininkės užuomina į asmenybės siekių veržlumą, kūrybos ir laisvės poreikį). Pastarasis personažas pirmąsyk pasirodė ofortų cikle Baltas paukštis meta juodą plunksną (1983). Jį Stauskaitė laiko etapiniu savo kūryboje. Kitas dažnai sutinkamas veikėjas – Arlekinas – gimė klausantis vieno iš elektroninės muzikos lyderių vokiečių kompozitoriaus Karlheinzo Stockhauseno koncerto klarnetui ir šokėjai. Modernistinis reginys inspiravo daugybę piešinių, o vėliau ir ofortų – juose dailininkės raiška tapo dar minimalesnė. Ekspresyviame Stauskaitės figūrinės kūrybos lakoniškume galima pajusti prancūzų meistrų Pablo Picasso ar Henri Matisseʼo linijinio piešinio tolimų inspiracijų, o pašėlusiame piešinio veržlume – paralelių su Matisseʼo „Šokiu“.

Raižydama ar piešdama dailininkė visai nepaiso kūno proporcijų estetikos. Deformacija, pailgintos ar sumažintos galūnės tik sustiprina perteikiamą emociją. Sugniuždytos, stipriai deformuotos figūros judesiais menininkė tarytum įprasmina dvasios ir materijos kovą, protestuoja prieš asmenybės polėkio ir galimybių ribojimą. Moters figūra Stauskaitės kūriniuose dažniausiai apnuoginta – taip ji tampa trapesnė, jautresnė, labiau pažeidžiama. Stovinčios, klūpančios, parkritusios ar atsitiesiančios figūros skleidžia beribio vienišumo jausmą, globos ir švelnumo poreikį, jos efemeriškos, ir kartu žemiškos, juslingos ir erotiškos. Nors nėra realių erdvės užuominų, aktyvus menininkės gestas, potėpio pėdsakas formuoja erdvinį lauką apie objektą, ir ta erdvė įtraukia. Perregimo kontūro piešinys tarytum materializuojasi, įgauna svorį, skulptūrišką apimtį.

Jūratė Stauskaitė – ryški, valinga ir kartu jausminga, spontaniška kūrėja. Stebina jos kūrybos veržlumas ir neišsenkanti to paties motyvo variacijų gausa, jos kaita išvengiant pasikartojimo. Stiprius išgyvenimus ji išsako itin laisvai ir meistriškai, taupia ir estetiška forma. Tai lemia išskirtinį jos kūrybos individualumą.

Regina Urbonienė