Juozo Algirdo Pilipavičiaus veikla meninėje srityje dalijasi į pedagoginę veiklą, tapybos restauravimą ir meninę kūrybą. Restauracija ir dėstymas – dvi veiklos sritys, dėl kurių šis autorius yra žinomas labiausiai. Vilniaus dailės akademijoje Pilipavičius dėsto nuo 1997 m., rengdamas sienų tapybos restauravimo specialistus; nuo 2006 iki 2013 m. vadovavo Paminklotvarkos katedrai, joje iki dabar eina profesoriaus pareigas.

Pilipavičius tuometinį Lietuvos TSR dailės institutą baigė 1972 m. ir įgijo dailininko monumentalisto specialybę. Tačiau monumentalių dailės kūrinių, atitinkančių to meto ideologinius reikalavimus, jis nekūrė; tuo metu vyravusi tendencija ieškoti nacionalinio savitumo viešųjų erdvių interjeruose pagimdė romantizuotus, „dvasingesnius“, stilizuotai liaudies kultūrai artimus vaizdus. Pilipavičiui kur kas labiau prie širdies buvo ne naujų valstybei tarnaujančių vaizdų gausinimas, viešųjų ir privačių interjerų bei eksterjerų sienų puošyba, o saugojimas to, kas buvo sukurta anksčiau. Įgijęs sienų tapybos restauratoriaus specialybę, autorius stažavosi Ukrainoje, Čekijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje.

1972 m. Paminklų restauravimo valdybos įkurtame Dailės kūrinių restauravimo skyriuje (vėliau jis tapo Respublikiniu kultūros paminklų restauravimo trestu) pradėjo dirbti ir sienų tapybos restauratoriai. Trylikai restauratorių talkino ir dailės istorikai, ir chemikai-technologai. Tarp šių restauratorių buvo ir Pilipavičius, drauge su kitais ėmęs remtis pamatiniais 1964 m. priimtos Venecijos chartijos principais – kad paminklų restauravimo ir konservavimo tikslas yra ne stiliaus vienovė, o jų ne tik kaip meno kūrinių, bet ir kaip istorijos liudininkų išsaugojimas.

Toks požiūris XX a. aštuntajame–devintajame dešimtmetyje leido kitaip pažvelgti į restauruojamus objektus, nekuriant vientiso, romantizuoto praeities vaizdo, o paliekant atidengtas įvairių laikotarpių žymes, rodančias laiko tėkmę ir epochų kaitą. „Sienų tapyba, freskos – tai meno sritis, labiausiai atspindinti žmogaus istoriją, jo gyvenimą, jo būtį, buitį, visas problemas. Daugybė praeities įvykių yra likę tik freskose, ir ką mes žinome apie žmogų, tai žinome būtent iš jų“, – teigia autorius. Pilipavičius yra restauravęs daugiau nei 70 XIV–XX a. freskų: seniausiąją Lietuvos freską Vilniaus katedros požemio kriptoje (XIV a., restauruota drauge su Povilu Kuodžiu), freską Trakų Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje (XV a.), Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno freskas (XVII a.), Vilniaus Bernardinų bažnyčios sienų tapybą (XVI a.). Nuo 2007 m. jis – aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorius ekspertas. 2010–2011 m. buvo Bernardinų bažnyčios sienų tapybos restauravimo darbų mokslinis vadovas. Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narys, KPD Restauravimo tarybos narys, Lietuvos restauratorių sąjungos pirmininko pavaduotojas. „Restauratorius gyvena, įsikūnydamas į kitą, pereidamas į kitą vaidmenį“, – kalbėdamas apie freskų atkūrimą sako Pilipavičius.

Iš monumentaliosios tapybos ir mozaikos darbų viešosiose erdvėse paminėtinos 1975–1980 m. Pilipavičiaus sukurtos 12 griežtų formų, su lengvai stilizuotomis šventųjų figūromis smaltos ir akmens mozaikų Ukmergės Šv. Petro ir Povilo bažnyčiai, 1980 m. nutapyta freska Marijos paveikslo karūnavimas Šiluvos koplyčioje. Jis – Vilniaus restorano „Lokys“ pobūvių salės freskų autorius.

Visgi šis autorius – toli gražu ne vien tik jautrus architektūros paveldo saugotojas ir viešųjų erdvių dekoratorius; Pilipavičius – ir tapytojas, nuo 1979 m. surengęs septynias asmenines parodas, aktyviai dalyvaujantis „Plekšnės“ klubo veikloje. Ankstyvieji jo tapybos darbai, sukurti XX a. aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, rodo jo artimumą to meto neoficialiajai, eksperimentinei kūrybai. Abstrahuotos formos, lygios plokštumos, lokalinės spalvos, vaizdo citatos Pilipavičiaus ankstyvuosius darbus priartina prie Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Šarūno Šimulyno to meto tapybos darbų. Regima ir poparto estetika, pasireiškianti ryškiomis spalvomis, dekoratyviais pavidalais, geometrizuotomis formomis, asambliažiškumu. Kūryboje dažni architektūriniai elementai, derinami su abstrahuotomis, sudekoratyvintomis gamtos formomis – debesimis, medžiais, virstančiais ornamentiniais paveikslo komponentais. Linijų pasikartojimas suteikia vaizdui muzikalumo, paveikslo plokštumoje – erdvės be žmonių, sukuriama nuotaika šiek tiek primena Giorgio de Chirico (Džordžo de Kiriko) metafizinės tapybos drobes. Tačiau vėliau autorius tarsi pasuka į praeitį – grįžta prie XX a. pradžios tapybos tendencijų ir iš jų semiasi įkvėpimo.

Į klasikinę tapybą ir savo pasirenkamus motyvus jis žiūri ne mažiau pagarbiai nei į istorines freskas. Būtent klasikinę, nes šiuo metu autoriui akivaizdžiai artimesnė impresionistinė maniera; akrilu ir aliejumi tapantis menininkas stengiasi perteikti gamtos grožį, ją šiek tiek romantizuodamas. Motyvai taip pat klasikiniai, būdingi lietuvių peizažistams nuo Antano Žmuidzinavičiaus ir Petro Kalpoko: Nida, kopos ir tolimas jūros vaizdas, Vilniaus senamiesčio motyvai, gatvelės ir panoramos, miškas, jūros prieigos.

Akivaizdu, kad autoriui svarbios tapybos vertybės – spalvomis išgaunama apimtis ir forma, potėpiai, perteikiantys oro virpėjimą, debesų atspalvius ar saulės nušviestą senamiesčio sieną. Nuoširdus žavėjimasis pasirinktais motyvais, gamtos ir architektūros fragmentų romantizavimas, lyriška nuotaika, persmelkianti drobes, rodo menininko norą ne analizuoti tapomą vaizdą, o fiksuoti aplinkoje tvyrančią nuotaiką, akimirkos grožį; subtilūs spalvų niuansai, jautrus detalių matymas, skaidrus koloritas priverčia pamiršti skepsį ir tiesiog mėgautis drobėje atsiveriančiu vaizdu.

Jurgita Ludavičienė