Kaunietės Jovitos Aukštikalnytės tapyboje galima atsekti dviejų labai skirtingų laikinosios sostinės tapytojų įtaką. Iš savo mokytojų Arūno Vaitkūno ji perėmė dramatišką ekspresionistinį realizmą, o iš Laimos Drazdauskaitės – gestišką, bet lyriškai kontempliatyvų gamtos interpretavimą.

Pirmieji dėmesį patraukę Aukštikalnytės darbai – psichoneurologijos ligoninės pacientų portretų serija. Nedideliuose portretiniuose etiuduose menininkė nesiekė individualaus fizionominio personažų apibūdinimo ar psichologijos gelmių atskleidimo. Ją domino tiek nevaržomi emocijų protrūkiai, tiek introvertiško sąstingio būsenos ar psichosomatinių sutrikimų atspindžiai. Taikliai perteikdama savitus bruožus Aukštikalnytė tuo pat metu portretus labai smarkiai apibendrina ir abstrahuoja. Visi veidai vaizduojami frontaliai ir sustingsta į kaukių grimasas. Tokia temos interpretacija asocijuojasi su Jameso Ensoro užsimaskavusiais herojais, Japonijos no teatro ir lietuviškų Užgavėnių eitynių kaukėmis.

Archetipinius įvaizdžius sutrikusios psichikos ligonių serijoje Aukštikalnytė derina su tiesioginio stebėjimo eskizišku ekspresyviu fiksavimu. Galvos tapomos dinamiškomis kontūrinėmis linijomis ir lipdomos tirštos faktūros dažų sluoksniais, vyrauja monochrominiai baltų ir achromatinių bei violetinių reljefinių plokštumų paveikslai. Jau šioje ankstyvojoje pirmų penkerių metų periodo darbų grupėje susiformavo Aukštikalnytei būdinga temos koncepcija. Portretų serijoje kiekvienas paveikslas išsaugo savitą charakterį, bet tik kūrinių visuma iki galo atskleidžia siužeto daugiasluoksniškumą. Šie, kaip ir vėlesni Aukštikalnytės paveikslai, parodose ant sienos grupuojami į tam tikras konsteliacijas ir sudaro varijuojamas kompozicijas iš atskirų dalių.

Panašus išeities taškas būdingas ir vėlesniems tapytojos peizažams bei kompozicijoms gamtos ir jos permainų sukeliamų subjektyvių būsenų temomis. Aukštikalnytė tapo plenerinius etiudus, vėliau studijoje transformuoja gamtoje patirtus regimuosius įspūdžius. Iš abiejų šių darbų grupių ji kuria kelių dalių kompozicijas. Analogijų galime rasti lenko Tomaszo Ciecierskio konceptualioje peizažinėje tapyboje. Iš nedidelių atskirų eskiziškai plenere nutapytų spalvingų etiudų jis dėlioja dideles vientisas abstrahuotas kompozicijas. Aukštikalnytė šiuo keliu nueina dar toliau. Plenerinius peizažinius etiudus ji derina su abstrahuotomis mažo ir didelio formato drobėmis gamtos motyvais. Šiose kompozicijose realistinės ir abstrakčiosios peizažo interpretacijos papildo viena kitą. Dinamikos kūriniams suteikia sudedamųjų dalių dydžių kontrastai ir asimetrijos principas kompozicijose.Toks konceptualus temų plėtojimas grupuojant paveikslus į blokus, kaip ir neįprastos paveikslų porėmių formos, pavyzdžiui, perimtos iš japonų tradicinių širmų ir kimono, išskiria Aukštikalnytės kūrybą iš lietuviškos tapybos konteksto.

Plenerines studijas ji tapo ekspresyviai, lyg lipdydama medžių siluetus. Paveiksluose vandens telkinių, žolynų paviršių ir atspindžių temomis ji reflektuoja susiliejimą su gamta perteikdama šviesos pulsavimą. Iš šių peizažo temos interpretacijų vienoje kompozicijoje Aukštikalnytė galiausiai susikuria subjektyvų santykį su gamta. Emocionalius ekspresyvaus ir kontempliatyvaus pradus ji originaliai suderina su konstruktyviais elementais. Svarbu čia ne tik ekspresyvus gestas, geometrinė tvarka, bet ir spalvos išraiškingumas. Tamsūs achromatiniai juodų ir rudų spalvų tonai tokie pat sodrūs, kaip ir ryškių, švytinčių žalios, raudonos ar geltonos gūsiai ir plokštumos. Naujausiuose paveiksluose kai kuriems peizažo motyvams – nykstančioms gėlėms ar kūdrai – suteikiamos antropomorfinės užuominos.

Raminta Jurėnaitė