Jonas Švažas – vienas svarbiausių dailininkų šiuolaikinės lietuvių tapybos istorijoje. 1960–1965 metais kilus meno atsinaujinimo bangai, kuri pakeitė socrealizmą ir grąžino prie pertrauktos klasikinio modernizmo tradicijos, jis tapo pagrindine šio judėjimo varomąja jėga kaip talentingas tapytojas, pedagogas ir parodų organizatorius. Savo kaip kūrėjo autoritetu, intelektu ir ypatinga charizma jis sugebėdavo sutelkti įvairių kartų bendraminčius ir įtikinti abejojančiuosius ar besipriešinančiuosius.

Anksti, 51 metų, miręs dailininkas padarė didelę įtaką ne tik savo kartos bendraamžiams, bet ir daugeliui mokinių. Švažui ne tik pavyko pakeisti Lietuvos meninį gyvenimą, bet jis susilaukė ir daug platesnio atgarsio, kai inicijavo Vilniuje Baltijos šalių tapybos trienalę ir surengė savo darbų parodas Maskvoje bei užsienyje. Švažas vienas pirmųjų jau nuo 1960-ųjų atsisakė oficialiajame mene vyravusios žanrų hierarchijos teminį figūrinį paveikslą iškeisdamas į peizažą. Šis žanras jam nebuvo vien intymi kamerinė kūryba, bet kaip ir jo mėgstamiems fovistams, – drąsių tapybinių eksperimentų erdvė.

Visuose paveiksluose neįprasta tam laikotarpiui, o ir visai lietuvių tapybai spalvos jėga. Ekspresionistinį fovistų atvirą spalvų intensyvumą jis derina su formos ir piešinio didesniu abstrahavimu, didelėmis spalvinėmis plokštumomis, juoda kontūrine linija ir raiškia faktūra. Būdingiausias Švažo gamtos peizažų motyvas – medžių grupės mieste, paupyje ar paežerėje. Plokštuminėse dvimatėse kompozicijose medžiai atsiduria regėjimo lauko centre ir jį visiškai užpildo. Vienoje paveikslų grupėje ekspresyviais plačiais potėpiais liepsnojančiomis raudona, oranžine ir švytinčiomis mėlyna, smaragdine žalia ištapomi apibendrinti lapijos siluetai. Kituose spalvinguose fonuose lyg scenos aikštelėje dramatiškai išnyra tamsūs pliki juodi kamienai. Ir Vilniaus senamiesčio kiemų, skersgatvių namų sienas menininkas tapo nerealiomis ryškiomis spalvomis. Tik šie motyvai interpretuojami kiek intymiau ir melancholiškiau.

Panašaus pobūdžio kaip gamtos ir senamiesčio peizažai yra Švažo paveikslai laivų motyvais. Kaip XX amžiaus pradžioje futuristai ir vorticistai, vėliau Fernandas Léger‘is, jis žavisi veržlia industrinio pasaulio dinamika. Chemijos gamyklų, elektrinių statinių korpusus, vamzdynus ir bokštus, statybviečių kranus, aerodromus, uostus, geležinkelius, radarus ir tiltų atramas Švažas vaizduoja sintetindamas formas, kartais fragmentiškai, kartais priartindamas, kad parodytų jų gigantiškus mastelius, užgožiančius aplinką. Tapytojas šiuos monstrus nudažo ryškiomis džiugiomis spalvomis. Paveikslams industriniais motyvais Švažas pasirinkdavo daug didesnius drobių formatus nei kitiems. Šios kompozicijos įgauna vos ne monumentalumo išsaugodamos ypatingą dekoratyvumo ir emocionalumo derinį.

Švažas niekada netapė grynai abstrakčių kompozicijų. Galima atsekti jo peizažų giminingumą tiek su Nicolas‘o de Staël‘io ar Jerzy Nowosielskio švytinčių apibendrintų spalvinių plokštumų peizažais, balansuojančiais tarp motyvo ir abstrakcijos, tiek su savo gyvenamojo meto abstrakčiosios tapybos kryptimis – amerikiečių abstrakčiuoju ekspresionizmu ir Paryžiaus mokyklos lyrine abstrakcija. Iš čia lietuvio peizažuose nelieka šalutinių detalių, plokštuminės erdvės traktuotės, dėmesys sutelkiamas į dekoratyvius ritminius geometrinius ir spalvinius elementus. Iš čia lietuvio veiklą ir kūrybą būtų galima interpretuoti kaip labai individualų pasipriešinimo sovietmečio realijoms būdą. Anoniminei organizuotai suvaržymų sistemai jis priešpriešino nedidelių menininkų bendruomenės grupių tarpusavio pasitikėjimą, o pilką tikrovę tiesiog nuspalvina ryškiomis vitališkomis spalvomis suteikdamas jai vilties ir džiaugsmo.

Raminta Jurėnaitė