Lietuvių išeivis Jonas Mekas (1922–2019) paliko neišdildomą pėdsaką Niujorko kultūriniame gyvenime ir nepriklausomo kino istorijoje. Platus menininko veiklos laukas apėmė dokumentinių ir vaidybinių filmų kūrimą, kino žurnalų leidybą ir kino kritiką, nepriklausomo kino kūrėjus suvienijusio Antologijos filmų archyvo įsteigimą ir veiklos koordinavimą. Be to, Mekas visą gyvenimą nenustojo rašyti – kurti eiles ir prozą.

Mekas buvo kilęs iš Biržų rajone gyvenusių ūkininkų šeimos ir jau nuo paauglystės domėjosi vaizdo užfiksavimo galimybėmis – dar gyvendamas kaime įsigijo savo pirmąjį fotoaparatą. Po Antrojo pasaulinio karo įgijo humanitarinį išsilavinimą – kartu su broliu Adolfu Vienoje studijavo filosofiją ir romanistiką. 1949 m. gavę pabėgėlių statusą jiedu atsidūrė Niujorke. Vos tik atsirado galimybė, nutrūktgalviškai įsigijo pirmąją filmavimo kamerą: „Prieš tris savaites Peerless parduotuvei įmokėjom pusantro šimto dolerių, užu filmavimo aparatūrą. Trūksta dar $ 550. Išėjome linksmi – o, pasiskolinsim iš ko nors tuos $550, čia Amerika“, – dienoraštyje rašo Mekas. Su broliu Jonas Mekas sukūrė savo pirmuosius vaidybinius filmus Guns of Trees (1961) ir The Brig (1964). Kartu jis nesustojo dokumentuoti savo kasdienybės, Niujorko vaizdų, sutiktų žmonių. Iš šios medžiagos 1969 m. sumontavo savo pirmąjį dokumentinį filmą Walden. Diaries, Notes and Scetches, vėliau sukūrė dar kelias dešimtis ilgametražių ir trumpametražių dokumentinių filmų. Meko dienoraštiniame kine nėra iš anksto suplanuotos struktūros – scenarijaus, pirmaplanių ar antraplanių veikėjų. Todėl menininkas nemėgo savęs vadinti režisieriumi, o mieliau rinkosi filmininko apibūdinimą. Mekas niekuomet nesiskirdavo su kamera ir visą gyvenimą kaupė jo asmeninę perspektyvą įamžinančius vaizdus.

Nors Mekas geriausiai žinomas kaip avangardinio kino kūrėjas ir poetas, tačiau taip pat surengė ne vieną dešimtį vizualiojo meno parodų. Pirmą kartą kadrus iš savo filmų, atspaustus šilkografijos technika, eksponavo 1983 m. parodoje Haros muziejuje Tokijuje, Japonijoje. Vėl prie šio sumanymo menininkas grįžo 10 dešimtmetyje, kai jam talkinantis fotomenininkas Arūnas Kulikauskas sumontavo specialų kadrus padidinantį aparatą. Mekas nekurdavo naujų koliažų iš pasirinktų kadrų – palikdavo jų seką tokią, kokia ji buvo sukurta montuojant filmą. Norėdamas paryškinti šių kadrų skirtumą nuo fotografijų, palikdavo vaizdą rėminančias garso takelio žymes. Dalis MO muziejaus kolekcijoje saugomų kadrų buvo išryškinti pozityvą iš pozityvo leidžiančia atkurti cibachromo technika, kuri itin kokybiškai perteikia pirmines spalvas ir garantuoja ilgaamžiškumą. Tad nors vaizdai yra statiški, juos fotografijomis galima laikyti tik sąlygiškai. Sustabdyti Meko filmų kadrai yra tarpdisciplininiai kūriniai, tebepriklausantys kino sričiai. Pats Mekas apie juos sakė: „Šie vaizdai yra iš mano filmų. Tačiau jie nebėra mano filmai. Sykiu jie ir ne fotografijos. Kas tada jie? Jie – tai mano manijos. Buvau apsėstas idėjų apie sustabdytų kadrų galimybes. [...] Juos atpažįstu kaip savo atminties dalį.“

Meko filmų kadruose išryškėjantys bruožai (atsitiktinumo svarba, laisva kompozicija ir dažnai kiek išsiliejęs, neryškus vaizdas) formuojasi bendrame 7 dešimtmečio Niujorko kultūriniame kontekste. Tuo pačiu metu aktyviai veikia Meko bičiulis Jurgis Mačiūnas ir Fluxus judėjimas, poparto kūrėjai, tarp kurių – ir Meko lofte daug laiko praleidęs Andy Warholas. Šiuos menininkus vienijo tai, kad jie žavėjosi kasdienybe, o kūrybą ir gyvenimą dažnai traktavo kaip žaidimą. Meko kadrai iš filmų liudija, kaip neatskiriamai buvo susipynę šio laikmečio ikonų Mačiūno, Yoko Ono, Johno Lennono, Warholo, Namo Juneʼo Paiko – avangardinio meno ir populiariosios kultūros kūrėjų – ryšiai ir įtakos.

Kadrai Mekui yra dar viena proga sukaupti atminties archyvą, kuriame išliktų jam brangių žmonių, įsimintinų susitikimų vaizdai. Fizinė erdvė, konkretus peizažas, kitaip nei filmuose, kadruose retai išvystami – tik apsnigto Niujorko vaizdas, deganti Viena ar Pietų Prancūzijos pajūris. Daugiausia dėmesio skiriama susitikimuose tvyrančiam akimirkos žavesiui įamžinti. Beveik visiems kadrams būdinga išskirtinai šviesi nuotaika. Savo draugus Mekas fiksuoja švenčiančius, iškylaujančius, žaidžiančius, muzikuojančius. Už kai kurių kadrų slepiasi ne tokios jau linksmos istorijos (pavyzdžiui, paskutiniais gyvenimo mėnesiais užfiksuotas kavos nebegalintis gerti, todėl ją tik uodžiantis Jurgis Mačiūnas – netrukus jis mirė nuo kasos vėžio), bet Meko kadruose skausmo nematyti. Kaip ir tekstinėje Meko kūryboje, sustabdytuose kadruose justi sakralus menininko santykis su pasauliu ir gebėjimas į gyvenimą žvelgti vaikiškai atviromis akimis.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė