Jonas Mackonis-Mackevičius – dviejų mūzų riteris. Jam pakluso ir dailininko teptukas, ir rašytojo plunksna. Buvo didelis eruditas (gerai mokėjo penkias užsienio kalbas), inteligentiškas žmogus, nestokojęs humoro jausmo, gebėjo vienodai maloniai bendrauti ir su profesūra, ir su studentais. Beveik keturis dešimtmečius Mackonis dėstė Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), o jį palikęs rašė atsiminimų knygą (Boružės odisėjos, Vilnius: Tyto alba, 2003; išėjo jau po mirties), kurioje be memuarams būdingo pagražinimo ir patoso pasakoja ne tik savo gyvenimą, bet ir vaizdingai fiksuoja pokario bei sovietmečio laiką, aprašo sutiktus žmones – kolegas dailininkus, studentus, rašytojus, kompozitorius.

Mackonis domėjosi ir meno istorija, rašė kritikos straipsnius (1968 m. apgynė menotyros daktaro disertaciją, anuomet − meno mokslų kandidato laipsnį). Jis − monografijų Antanas Žmuidzinavičius (1957), Lietuvos scenografija (su Gražina Aleksiene, 1968),  Aleksandras Vitulskis (1972) autorius, bendradarbiavo rengiant leidinį XX a. lietuvių dailės istorija (1982). Mackonio plunksnai priklauso keturių dramos kūrinių, penkių operų (geriausiai žinoma ne kartą statyta Vytauto Klovos opera Pilėnai, 1956), dviejų operečių libretai, vieno kino filmo scenarijus (Julius Janonis, 1959).

Vis dėlto didžiąją Mackonio kūrybos dalį sudaro tapyba, kuri buvo jo pašaukimas ir profesija. Kauno dailės institute baigęs Stasio Ušinsko monumentaliosios tapybos studiją, nuo 1950 m. dalyvavo parodose, nors per visą gyvenimą surengė tik dvi personalines (1982 m. Vilniuje ir Kaune), trečioji, skirta jo 90-mečiui, vyko 2012 m. (Vilniuje, galerijoje „Dailininkų menė“). Nors Mackonis studijavo ir pas grafiką Telesforą Valių, ir pas skulptorių Juozą Mikėną, ir pas tapytojus Justiną Vienožinskį, Antaną Gudaitį, tikruoju savo mokytoju jis vadino Ušinską, iš kurio perėmė tvirtus klasikinio piešimo pagrindus (Dailės institute pats dėstė Piešimo katedroje).

Drobė Barjerinis bėgimas (1962) nėra būdingas Mackonio kūrybos pavyzdys: sporto tema, dinamiškas figūrų judesys. Sovietmečiu itin populiaru buvo rengti įvairias temines parodas, skambiais pavadinimais, pvz., respublikinė paroda Sportas dailėje (1971), kuriose dailininkai tarsi „atiduodavo duoklę“ vyravusiai santvarkai. Paveikslas labiau primena sieninę tapybą, kurios pagrindus Mackonis įsisavino studijuodamas pas prof. Ušinską. Antra vertus, šiame paveiksle jau ryškėja kai kurie esminiai jo tapybos elementai: kruopštus piešinys, jautrus potėpis, dekoratyvus koloritas. Mackoniui likimas lėmė gyventi ir kurti keliose epochose: gimęs Nepriklausomoje Lietuvoje, 6 dešimtmetyje patyrė socialistinio realizmo menui primestus reikalavimus (liaudiškumas, partiškumas, socialistinis humanizmas), kurie ilgam sustabdė ir iškreipė natūralią lietuvių dailės raidą, patyrė sąlyginę chruščiovinio „atšilimo“ kūrybos laisvę, kuri sudarė prielaidas grįžti prie nutrauktų raidos procesų modernistinės raiškos link (7 dešimtmečio pradžia), išgyveno brežnevinio laikotarpio sąstingio beviltiškumą ir sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Toje politinių santvarkų kaitoje, kuri neišvengiamai veikė ir meninę raišką, Mackonio tapyba visada buvo tarsi paraštėje – truputį romantizuotai naivoka, bet profesionali, tarsi pabrėžtinai realistinė, bet ir su kažkokia sustingusia teatrališka paslaptimi. Pasak menotyrininkės dr. Kristinos Miklaševičiūtės-Žoromskienės, „jo vaizdinių pasaulis – nėra paprastas realybės atspindys“.

Mackonio kūrybos palikime, kuris šiandien atrandamas tarsi iš naujo, sluoksniuojasi keli žanrai: teminės ir istorinės kompozicijos, portretai, peizažai. Tačiau dailininkas nesilaikė žanro grynumo. Pavyzdžiui, teminiuose paveiksluose ir portretuose peizažo elementai yra tiek pat svarbūs kaip ir figūros (Bobulė Malvina, 1981), o peizažuose, kurių dauguma skirti Vilniui, architektūra neatsiejama nuo augalijos, kai kur įkomponuota ir žmogaus figūrėlė, nurodanti pastatų mastelį. Dauguma Mackonio nutapytų Vilniaus vaizdų (išlikę per 700) kompozicine sandara primena scenovaizdžius (Vilnius. Bokšto gatvė, 1982). Juose galima įžvelgti tam tikrų paralelių su XX a. pradžios scenografo, grafiko ir tapytojo Mstislavo Dobužinskio (1875−1957) senojo Vilniaus miesto vaizdais. Abu buvo susiję su teatru, abu detaliai fiksavo nykstantį miestą, tik Mackonis Vilnių sąmoningai romantizavo ir supoetino.

Portretuose Mackonio herojai taip pat vaizduojami kaip teatre ar senose fotografijose – frontali kompozicija, sustingusi poza, kruopščiai nutapyta aplinka. Nelyginant amerikiečių tapytojas Grantas Woodas (1891−1942), nutapęs kultinį pagyvenusios poros portretą (Amerikietiška gotika, 1930), Mackonis savo herojus taip pat tapo jiems būdingoje aplinkoje (pvz., Kolūkio pensininkai Vaitiekus ir Jadvyga, 1983; Bitininkas Šimas,1970). Galima pritarti menotyrininkei Gražinai Gurnevičiūtei, kad dailininko „neaplenkė sudėtingi XX amžiaus meno procesai, tik jo kūryboje jie atsispindi nuosaikiai, prigijo pamažu, natūraliai. Greta vyraujančios realistinės krypties jo drobėse galima pastebėti ir naiviojo meno poveikį, fotografijos įtaką, impresionizmo ar net postimpresionizmo bruožų.“

Išskirtinę vietą Mackonio kūryboje užima istorinė tema. Šioje srityje ypač akivaizdus jo polinkis į romantizmą. Siužetų jis sėmėsi iš Lietuvos praeities, vaizdavo didžiavyrius, jų šlovės akimirkas (Mindaugo karūnavimas, 1997; Barbora ir Žygimantas, 1993). Istoriniuose paveiksluose teatrališkumas sąmoningai pabrėžiamas: daugiafigūrės kompozicijos, iškalbingos veikėjų pozos ir gestai, gausios, iki dokumentinio tikslumo nutapytos detalės. Tarp šio žanro drobių išsiskiria Lietuviškoji golgota (1990) – Nukryžiuotasis ir jį apraudantys artimieji yra paprasti Lietuvos valstiečiai, o fone rieda tremtinių vagonai… Atkūrus Nepriklausomybę Mackonis galėjo nebeslėpti sovietmečiu slopintos, bet nuo vaikystės saugotos lietuvybės dvasios.

Visus Mackonio kūrinius vienija romantinis nusiteikimas ir lyrizmas. Jo stilistiniam braižui būdingas realistiškai tikslus ir kruopštus piešinys, statiška kompozicija, dekoratyvumas, smulkios, kruopščiai ištapytos detalės ir specifinis koloritas, kuriamas smulkiu impresionistiniu potėpiu „grynais“ dažais ir šviesa.

Danutė Zovienė