Didžiulės jauno tapytojo Jono Jurciko drobės maitinasi nepasitikėjimu dabartimi, praeitimi ir ateitimi. Kasdienybė – kupina nesusipratimų, asmeninė ir kolektyvinė atmintis – apgaudinėja, rytdiena – baugina. Negana to, iš tapybos, kino, komiksų ir reklamos „pasiskolinami“ antrinės realybės vaizdai pasirodo besą ne mažiau realūs nei pati tikrovė ir net kėsinasi šią pakeisti. Santykis tarp šaltinio ir atvaizdo, originalo ir kopijos šiose drobėse – diferencijuotas ir kompleksiškas.

Svarbus inspiracijų šaltinis Jurcikui yra kūryba tų šiuolaikinių tapytojų, kurie tyrinėja panašius klausimus. Jo dėmesį postkomunistiniame areale patraukė ironiškai ideologizuoto socializmo vaizduojamojo meno ir plakatų ikonografiją bei stilistiką pasisavinę Neo Rauchas, Vladimiras Dubosarskis su Aleksandru Vinogradovu ir Vitalijus Komaras su Aleksandru Melamidu.

Ne mažiau postūmių lietuvių tapytojas gauna iš Jeffo Koonso ir Takashi Murakami, tobulai įvaldžiusių konsumpcijos reklamos estetiką ir strategijas. Turinio korespondecijos ir formalios analogijos su šiais menininkais jauno menininko kūryboje suvaidina katalizatoriaus vaidmenį.

Kaip ir jį žavintys garsūs protagonistai, Jurcikas puikiai įvaldo žiūrovo suviliojimo strategijas. Kontaktui užmegzti jis pasitelkia jam gerai pažįstamą sovietmečio ikonografiją ir šių dienų masinės kultūros stereotipus. Iš pirmo žvilgsnio Jurciko kūriniai žada su humoru papasakoti intriguojančias pramoginio žanro istorijas. Patraukia ir paveikslų rafinuota, glotni estetika. Tik vėliau atsiskleidžia temų nevienareikšmiškumas, o linksmumas netikėtai pereina į melancholiją.

Menininkas linkęs pasirinktas temas išplėtoti. Jo paveikslų serijos atsiranda viena kitos pagrindu ir išsišakoja skirtingais keliais. Menininkas savo originalią ikonografiją kuria tiek iš asmeninės patirties, tiek iš daugelio kitų šaltinių. Jo vaikystės prisiminimai ir kasdienio gyvenimo realijos čia susipina su iš pažiūros mažai susijusiomis refleksijomis apie istoriją, politines aktualijas ir tapytojo pašaukimą. Svarbus vaidmuo tenka skoliniams iš tapybos istorijos, kino industrijos ir reklamos.

Jurcikas sako, kad jo tikslas yra iš visų patirtų įspūdžių sukurti dirbtinį, susintetintą pasaulio modelį. Matyt, todėl jo realizmas apgaulingas. Sunku dešifruoti paveikslų siužetus. Pavienės figūros bei jų grupės ir daiktų aranžuotės įkurdinamos negyvenamuose peizažuose ir dangaus tuštumoje. Svarbų vaidmenį vaidina įspūdinga specifinė šviesa: fluorescencinės iliuminacijos, Šiaurės pašvaistė, atominio sprogimo nutviekstas dangus ar tiesiog stiprus neoninių lempų apšvietimas.

Jurcikas užaugo jau postsovietiniu laikotarpiu, tačiau yra įsitikinęs, kad šio palikimas dar daro įtaką jo kartos gyvenimui. Sovietmečio degradacijos istoriją jis tarsi ironiškai atkuria pasitelkdamas to meto populiariosios kultūros ikonografiją ir negailestingai suteikdamas jai absurdo elementus.

Ankstyvame monumentalaus formato triptike „Marso užkariavimas“ menininkas savo pasakojimų veiksmą nukelia į kosmosą. Vėliau jis dažnai eksploatuos šį triuką. Paveikslai „Susitikimo pradžia“, „Epicentras“ ir „Laiminga pabaiga“ – tai trys kolūkiečių susidūrimo su astronautais tolimoje planetoje etapai. Švytinčia geltona spalva nusidažiusiame kraterių peizaže astronautų su skafandrais ir baltmarškinių kolūkiečių figūros paklūsta vis kitokioms šokio su dalgiais choreografijos figūroms.

Scenovaizdžio fantastiškumo įspūdis dar labiau sustiprinamas keistais personažų veiksmais. Stebimi žaidimai linksmina ir baugina vienu metu. Po poros metų didžiulėje drobėje „Kokia aš laiminga matydama savo ateitį“ Jurcikas transformuodamas sovietmečio ikonografiją vėl pasitelkia ironiją ir siurrealistinius elementus. Pirmame plane į žiūrovą žvelgia mergaitė, dėvinti plačiakraštę meksikietišką skrybėlę. Jos veide kvailoka šypsena, plačiai atverianti burną su iškritusių priekinių dantų plyšiais. Už šios figūros sunkios tamsaus aksomo užuolaidos fone menininkas vėl į šokio vorelę rikiuoja vyrus ir moteris. Entuziastingai tiesiantys į viršų rankas šokėjai iškelia didžiulę vėliavą, kuri pavirsta į prapjautą rūkytą kumpį. Visoje scenoje sunku atsekti kokius nors prasminius ryšius. Absurdiškas monumentalaus pano siužetas trikdo ir net baugina.

Ateities tema – ir tapytojo pašaukimui skirtuose paveiksluose „Requiem svajonei“ ir „Atgal į ateitį“. Vienoje drobėje išvystame nugara į mus ant kopėčių stovintį darbininką, kuris baltai dažo sieną, o kitoje – pasilypėjusį ant kibiro kaip cokolio dažytoją užgriūva gigantiškas spalvingas žaislas, atkeliavęs iš Jeffo Koonso repertuaro. Abiejose scenose – paprastoje žanrinėje ir fiktyvioje – užkoduojama ta pati žinia. Tai užuomina į paties menininko, kuriam tenka pragyvenimui ir tapymo priemonėms uždarbiauti remontuojant namų ir įstaigų interjerus, situaciją.

Jurciko paveikslų veikėjai – ne individai, jie atstovauja tam tikriems stereotipams: heroizuotiems profesijų atstovams – astronautams su pilotais, taip pat ir kolūkiečiams su darbininkais. Kai kada vienam personažui tenka ne vienas, o daugiau vaidmenų. Dažytojas persikūnija į tapytoją ir atvirkščiai – dabitos vyriškiai, dėvintys baltais kostiumais ir tamsiais akiniais, gali būti turčiai kolekcionieriai, kaip ir sąvadautojai ar gangsteriai. Gorilos čia panašiai kaip Jeffo Koonso paveiksluose gali simbolizuoti erosą, tačiau gali būti ir nuoroda į neandertaliečio rudimentus šių dienų žmoguje.

Visi vaizduojami žmonės – suaugusieji bei vaikai – ir gyvūnai Jurciko paveiksluose primena žaislus, o juos supantys dideli ir maži daiktai – lėktuvas, dalgis, vėzdas – teatrinius rekvizitus. Ir vienų, ir kitų kūnai besvoriai. Tai pripučiami žaislai arba iš kartono iškirpti trafaretai. Panašiai kaip Martinas Honertas savo polichrominėse instaliacijose, veikėjų giminingumą žaidimo figūroms Jurcikas tapyboje pabrėžia pastatydamas jas ant trafaretinių cokolių.

Savo „svajonių fabriko“ ir žaislų parduotuvės karamelinių spalvų pasaulius Jurcikas kuria pasirinkdamas visagalio kontrolieriaus vaidmenį. Jis tarsi kartu ir scenaristas, ir režisierius, ir scenografas, ir kostiumų dailininkas. Išorinis šių tobulai sukonstruotų vaizdų blizgesys slepia nerimą keliančias detales. Paveikslų pavadinimai taip pat nepadeda įminti motyvų paslapties ir tik dar labiau klaidina žiūrovą, kuris spėliodamas turi pasitelkti ir savo vaizduotę.

Raminta Jurėnaitė